Nuomonė ir nuotaika

Pasirinkimas ar prigimtis?

Aš vis dar labai abejoju ar rašyti šį įrašą. Pastaruoju metu vis dažniau sugalvoju įrašų šiokią tokią struktūrą, o ne rašydama sumąstau kaip čia pasisuks išraiška ir dėstymas. Ar tai tobulėjimas? ar tai šabloniškumas? ar stilistika? O gal tiesiog taip gaunasi? atsakymas – gal. Na, bet šį kartą mane labiausia glumina pati sugalvota tema – apie pasirinkimą turėti ir neturėti vaikų. Aš nekalbu apie tas situacijas kai vaikai tiesiog nutinka ir didvyriškai prisiimi atsakomybę, o apie sąmoningą pasirinkimą.
Vakar pažįstama užsiminė, kad ant nosies mano vestuvės, tai po vestuvių vaikus gimdysi, nuskambėjo frazė. Tuo momentu atsakiau kažką tarp taip ir ne, nuskambėjo frazė ateity, nuskambėjo gal ir tada nutilau, tačiau labai aiškiai suvokiau, kad šio pobūdžio klausimų daugės. Galima bandyti prisidengti finansais, neišvažinėtom kelionėmis, neatbūtais vakarėliais, bet tai – aplinkybės. Mano, asmenine nuomone, kai kalba pasisuka apie nuosavus vaikus, pirmiausia iškyla žodis noriu arba nenoriu. Abejoju, kad išvažinėjęs pasaulį ar sukaupęs turto vaiko labiau norėsi, nei plikas basas, skirsis auginimo galimybės, auklių komanda padės rūpintis, bet kas iš to jei nenori?
Kartais atrodo, kad darau nusikaltimą tuokdamasi nebūdama tikra dėl vaikų ateityje. Mažiau smerktina susilaukti vaikų, o tada susituokti, nei susituokti ir atsisakyti galimybės turėti vaikų. Ne po pirmo butelio vyno, tyliam kampelyje prietemoje, prie keturių akių kelios draugės man prisipažino, žinodamos mano liberalią pažiūrą dėl vaikų turėjimo, kad šios nėra tikros ar jų nori, ar jų joms reikia ir kada reikės nežinia. Tai be proto intymu ir asmeniška, nes ne vienas išpyškins kokia šeima be vaikų, kam tuoktis, jei nebus vaikų, primins apie moters prigimtį, todėl geriau liūto netampyti už ūsų ir šios temos neliesti. Kaip bebūtų vaikų neturėjimo nepaslėpsi, o laikui bėgant klaus artimi, klaus kaimynai, klaus kas netingės (ir patarinės). Faktas, kad moterų, kurios mato gyvenimo prasmę ir be vaikų – daugėja, bet jas priimti labai sunku. Jos tos, kurioms klijuojama savanaudžių, vilioklių etiketės. O man jos stiprios moterys, be proto drąsios, nes ištarus ketverius žodžius – aš nenoriu turėti vaikų, tu tarsi atveri pandoros skrynią. Jei esi jauna, pasakys choras, kad persigalvosi, jei ne jauna patars gydytis. Situacijos šansai praktiškai nuliniai, kad gerbs šį sprendimą ir žiūrės taip pat kaip kadaise. Tikėtina, kad teks keisti draugus, tiksliau ieškoti kitų, kad būtų bent keli bendri interesai, įtikinti artimiausius, kad tai tvirta nuomonė o ne mada ir nusiteikti nenutrūkstamiems pamokymams ir kitų patirtims. Galbūt net teks skirtis su vyru/vaikinu/gyvenimo kelio partneriu. Ar tai lengva? Ar tam nereikia drąsos? Aš nemeluosiu, nes žinau ir tų žmonių, kurie po vaiko gimimo yra laimingi, bet jo nesusilauktų, jei galėtų atsukti laiką atgal. Ar tai nebaisu?
Aš nesivadovauju moters prigimtimi, man praktiškai neegzistuoja toks dalykas. Nes viena moteris kūrena šeimos židinį, o kita bėga su ginklu karo zonoj. Tai absoliučiai skirtingos asmenybės, skirtinga jų prigimtis, nors ta pati lytis. Lytis, rasė, gyvenamoji vieta – tai aplinkybės, o kas sudėta galvoje ir širdyje, kokie tikslai iškelti – tai asmenybė.
vaikasDažna moteris mane nuramina motinystės instinktu, kuris prabunda ir viską sutvarko, sustyguoja, tarsi iš galvos pašalina visas abejones. Tuomet aš sulinksiu kukliai galva ir pašlovinu tą instinktą, bet iš tiesų turiu klausimų. Kur vaikžudės Jonaitienės motinystės instinktas, kuri nužudė savo aštuonmečius vaikus? (nes pogimdyvine depresija čia nepaaiškinsi)? Kur vaikų motinų instinktai, kurios išmeta juos į konteinerį arba dalimis suporceliuoja šaldytuve? Ekspertizės parodo, kad jos psichiškai sveikos. Joms tiesiog nereikėjo vaikų. Štai dėl ko priveda nenoras turėti vaikų + vertybių ir morlės nebuvimas. Ar pagalvojot kiek žmonių tiesiog turi tuos vaikus be noro juos turėti, juos auklėja, prižiūri, susigyvena su jais, bet tiek žinių. Visi kūdikį įsivaizduoja kaip rausvą mielą kūdikėlį, o jeigu jis ne toks, o jeigu tas kūdikėlis pavirs į blogą žmogų į amoralią asmenybę?. Kai kurie į šį pasaulį paleidžia pabaisas ir nereikia dangstytis teigiamu pavyzdžiu (kas daugeliu atveju auklėjime pasitvirtina), nes psichopatija didele dalimi yra įgimta, ir kiek gražių triušiukų tokiam berodysi visų jų galvos gulės atskirai nuo kūno. Kai apie vaiką susimąstai globaliai ir pajunti tą didžiulę atsakomybę ir įvertini savo jėgas kyla daug minčių. Jeigu į motinystę/tėvystę žvelgiama kaip į automatinę funkciją, tuomet viskas kur kas paprasčiau, bet aš taip žvelgti negaliu.
Turėti/neturėti vaikų tai toks sprendimas, kurio kelio atgal nėra, didžiausia jo grėsmė man – persigalvojimas. Aš galutinio sprendimo šiuo klausimu neturiu, tačiau bet kokiu atveju manau, kad blogiausia nueiti jau kitų pramintu keliu be džiaugsmo, nei pamažu minti savo takelį su vaiku ar be jo, bet džiugia širdimi. Kol dar nepaspaudžiau delete ir savo nepopuliarių minčių nepasilikau sau, išsiunčiu šį įrašą į interneto platybes.

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *