Jau ne kartą rašiau apie motyvaciją. Kadaise šį reiškinį turėjo laisvę žmogus interpretuoti kaip jam patinka. Vienam motyvacija buvo bizūnas, o kitam saldainis. Dabar kai motyvacija tapo verslu, kai kažkas sumanė, jog yra kažkur kažkoks motyvacijos slaptasis receptas ir visi kaip vienas trokš to paties, motyvavimas arba koučingas tapo verslu. XXI amžiaus kelias į depresiją.
Visi nori būti turtingi, suktis karjeros labirintuose, būti grožio ikona, derinti tūkstantį ir vieną veiklą ir didžiuotis kad jau eilę metų miega po penkias valandas per parą. Kaip apmaudu, kad tai su laime nedraugauja. Kiek tų kurių atrodė turi viską realiai neturėjo nieko. Motyvacija turi motyvuoti laimei, pasakyti sau gana, sustabdyti nuo perteklinės rizikos, motyvacija man tai ne amžinas neturėjimas ir vertimasis per galvą turėti.
Jei aš būčiau gyvenimo būdo trenerė, norėčiau turėti namuką ant aukšto kalno ir su savo „pacientu – nelaimėliu“ pažiūrėti žemyn. Koks jis yra mažas ir koks niekam neįdomus. Tik pats sau. Ar verta turėti tikslus, kurie nekyla iš paties prigimties? ar verta turėti tą, ką turi visi, nežinant kodėl kilo toks poreikis. Tai, kad žmogus nori ko nors materialaus visiems yra paranku. Prekybininkams, nes perki, koučeriams nes suki galvą kaip tai įgyti ir jie konsultuoja, globaliu požiūriu taip formuojasi gobšumo kultūra, kuri veda į besaikį vartojimą. Tikslo turėjimas yra sveikintinas dalykas, bet taip susiklosto, kad ne viskas pavyksta ir reikia suvokti, jog yra visuomet keli būdai. Jei nepasisekė trys verslai, ką atneš ketvirtas bandymas?. Jei nesugebi kažko daryti, kam apgaudinėti save?. Bandyti, siekti, tikėtis – taip, bet karštligiškai aukoti viską – saugumą, laiką, santykius vien tik dėl idėjos, kuri rūpi tik tau pačiam?. Kaip greitai sveikintina motyvacija tampa velnionišku egoizmu.
Pozityvizmo kultūra, kurioje šiurkštu negalima būti nelaimingu. Kuomet egzistuoja laimė, turtas, sveikata vos per žingsnį yra kita pusė – liūdesys, abejonė, liga ir nepriteklius ir šie tarpusavyje lenktyniauja. Vieną dieną laimi vieni, o kitą dieną kiti, išsižadėti nei vieno nederėtų.
Aš susitaikiau su tuo, kad norėti yra normalu, turėti ne. Jei kažkokiu gyvenimo etapu pavyksta pranokti save, tai sėkmė. Įsivaizdavimas, kad pinigai ar pareigos atneša laimę gajus ir plačiai paplitęs mūsų visų protuose. Geriau pamąsčius tai juk labiau atneša atsakomybę ir didelius įsipareigojimus, kurie kartais pradeda smaugti ir labai riboti.
Aš neskatinu būti moliu ir neturėti nieko. Aš siūlau išsigryninti kas yra svarbiausia, to laikytis, tuo džiaugtis ir nespaudžiant savęs eiti į priekį, atrasti ir prarasti, bet neužsisukti pseudo poreikių rate be aiškios prasmės.
Atrasti SAVO kelią yra manau svarbiausia. Nereikia imti to kas ne tavo, kad po to netektų gražinti.
PS: ko dar negaliu pakęsti, tai prekinės išvaizdos žmogaus asmenukės su Coelho pakoučinimu.
(2)Nepatinka
(0)