Nuomonė ir nuotaika

Palaikymas

Šiandien nubudau darbingos nuotaikos, truputį ironiška, nes neturiu darbo, tai tokia nuotaika turės būti užkišta po buitimi, nieko vertais darbais. Manau jau noriu į darbą. O tas noras labai šviežias, įdomu tas, kad atsigauti man prireikė penkių mėnesių. Labai baisus skaičius. Per tą laiką pailsėjau, patyriau įvairių jausmų, pakeliavau, paskaičiau knygų, daug mąsčiau ir nei karto nepasigailėjau dėl savo sprendimo. Labai tikiuosi, kad po šio poilsio darbdaviai sugebės pamatyti mano žibančias akis ir motyvaciją, ką galiu drąsiai prisipažinti – anksčiau tai neatsispindėjo mano veide. Padalyvavusi darbo pokalbiuose, pro sukastus dantis prisiekusi, kad kaip noriu šio darbo išeidavau su vidiniu jausmu, nu tik nejuokaukit ir neskambinkit. Kažkaip gi nemadinga tokiame veikliame pasaulyje pasakyti žinot ką, sustabdykit žemės rutulį, aš noriu išlipti. Manau toks jausmas aplanko ne vieną, o aš galėjau tuo momentu susistabdyti rutulį, sulėtinti tempą, apsidairyti ir pagalvoti. Nepasakyčiau, kad mane aplankė nušvitimas, išganinga mintis, na taip, sukūrus keletą gyvenimo planų, beliko tik tikėtis, kad jiems visata bus palanki terpė išsipildyti. Mane nuramino poilsis, nurimusi įtampa ir kai darbe drebėdavau dėl kažko net ne itin baisaus, kai kaskart sukuždėdavo vidinis balsas išsilaisvink, aš sustingdavau, kaip gyvensiu toliau. Negaliu pasakyti, kad neturėti darbo yra tik vieni pliusai, logiška, kad apsikarpai finansus, šiek tiek nerimauji dėl ateities, dėl sekančio mėnesio, dėl veiklos, kad netaptum kerpe, bet vienas dalykas būna akivaizdus – nepražūsti. Su nepažįstamais žmonėmis drebi dėl klausimo ką dirbi, nes labai nesinori dėstyti filosofijos. Labai tikiu, kad ateityje visi tie darbiniai smulkmeniški reikalai nebus imami į širdį kaip kadaise, o senas geras triukas „jūs amžinai blogi darbuotojai, kažką daryt su šiuo skyriumi“ bus palydėta ne kažkokia kalte, kad gimiau, o tiesiog..“we will see“. palaikymasGalima retkarčiais pagąsdinti, bet kai tai tampa nuolatine motyvacine priemone, tampa ko ne juokinga.
Kaip ir kiekvienam sprendimui nuo batų pasirinkimo iki apsisprendimo už ko tekėti, daug ką nulemia palaikymas. Galima ignoruoti visus ir apsimesti, kad nerūpi. Nerūpėti gali nematytos tetos Onutės ar kaimynės Zosės iš gretimos laiptinės nuomonė , bet artimų žmonių, autoritetingų asmenų, šeimos narių nuomonė yra vertinga. Taip, kartais momentais turi trenkti kumščiu į stalą ir pasakyti bus taip ir taip, bet kur kas geriau gauti palaikymą, puodelį arbatos ir žinoti, kad koks maumas taptum po sprendimo X , tave mylės.
Žinau, kad mano sprendimas sustoti ir apmąstyti gyvenimą nebuvo visų suprastas vienodai ir teigiamai. Nors tikėjausi atsisijoti dalį draugų, nieko nebepirkti, nutiko kitaip. Pasirodo turiu tikrus draugus, niekada nebuvau daiktų vergas, o dabar dar labiau pradėjau kolekcionuoti emocijas, o ne rankinukus, kas ir gi pavertė gyvenime labiau džiaugtis tuo ką turiu, o ne ką galėčiau, bet neturiu.
Labai retai jaučiu dėkingumą, bet šį kartą, esu tikrai laiminga negyvendama tobulo gyvenimo. Gal šio sprendimo didžiausia vertė ne koks verslo planas, o suvokimas, kad viskas ko man reikia yra pasiekiama ranka, o visa kita tik detalės ir aplinkybės.

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *