Pastarosiomis dienomis jaučiu stresą, tokį, kokio nejutau dar niekada. Tokį, kuris naktį pažadina ir visas kūnas būna permirkęs šaltu, lediniu prakaitu ir nepalieka net mažiausios vilties užmigti. Ryte esu zombis. Tas stresas yra pirmadienį, yra ir šeštadienį, be jokio grafiko ar net stresingų aplinkybių. Gal pilnatis? Norėčiau, kad su ja viskas pasibaigtų. Gal to priežastis buvęs per ne lyg komfortabilus gyvenimas, o šių dienų rūpesčiai išmušė iš vėžių. Keistas nerimas, apatija ir troškimas ramybės. Viso to reikalo geroji pusė, tai, kad aš suprantu susikrimtusius žmones, kad komedija per televizorių, taurė vyno ir dar kažkas paviršutiniško visiškai neišsprendžia šios situacijos. Dienų dienas galvoju, kad reikia nusikirpti plaukus, intuityviai. Naiviai bandau surišti su tuo, kad nukirpus plaukus, nusikratoma streso, blogos energijos (ko aš labai tikiuosi). Ryt taip ir padarysiu.
Tas nerimas varo iš proto. Nerimas, kad neužmigsiu, nerimas, kad nebus jėgų atsikelti, nerimas, kad galvoje nelinksmos mintys. Nerimas, kad nieko artimo, nerimas, kad nemoku būti tuo kuo noriu būti. Esu kaip vaikas, kuris baisiai nepasitiki savimi, iš paskutinių jėgų deduosi ramybės kaukę, kuri dar labiau išmuša iš vėžių.
Skaityta literatūra kaip būti laimingam, turtingam. Prieš miegą išgeriama pieno stiklinė, o kartais ir vyno taurė, pozityvus mąstymas su prievarta įtikinti save pozityvu. Viskas bandyta ir bus išbandyta dar tūkstančius kartus. Baisu gyventi su tokiomis mintimis, nes nemanau, kad gyvenimas gali būti ilgas ir gražus, kai galvoje mintys sukasi tarsi grąžtai.
Kartais galvoju, kad mano misija skelbti pesimizmą šiame gyvenime, nes net laimingiausiomis akimirkomis aš surandu būdą kaip būti nelaimingiausiai. Man taip nepatinka, bet taip yra. Kai sekasi gerai, galvoje dėliojasi blogio scenarijai. Kai man blogai, aš net nesitikiu, kad galėtų būti kitaip. Aš visada galvoju kas bus, kaip darysiu tokiu ir anu atveju. Vis bandau permesti atsakomybę už savo gyvenimą kitiems. Mano dienos nykios.
Kai buvau jauna ir dar dėliojausi gyvenimo planus, kurie buvo paremti norais ir svajonėm. Aš tikėjau, kad mano gyvenimas bus ypatingas, tikėjausi, kad bus žmonių, kurių gyvenimus aš užpildysiu neužmirštamai. Aš tikėjau, kad nepasiduosiu mėsmalei nuo 8-17 val., kad kursiu kažką kažkokiu būdu, kad darysiu tam tikrus dalykus ypatingai. Aš nesu talentinga, nesu ypatinga, aš susilieju su visa pilka mase, kurie bijo vieni kitų ir dauguma laimi. Kažkam viena iš draugių, kažkam viena iš darbuotojų, kažkam kažkas, bet nieko ypatingo. Žinojau, kad pasaulis kupinas visokiausių įdomybių, vietų, žmonių, bet aš nieko nematau. Kaip gyvūnas zoologijos sode. Jaučiantis tolių vyliones aš noriu, kad mane išleistų iš aptvaro, bet kartu ir žinau, kad tuose toliuose aš pražūčiau. Nerimas lanko mane, kad nuvyliau tą jauną merginą ir niekaip negaliu sau už tai atleisti. Vis pajaučiu ta pasaulio didybę ir savo nereikšmingą mažumą jame.
Šalia visų neramių pamąstymų, vis paklausiu savęs, kada? kada pagaliau aš susitaikysiu su visu tuo? „Toks gyvenimas“ – šiai dienai man ne atsakymas..
(0)Nepatinka
(0)