Nuomonė ir nuotaika

Laisvės ir baimės

Kai žmogus atsiriboji nuo savo siauro gyvenimo džiaugsmų ir vargų, imi ir užduodi sau klausimą maždaug tokį, „tai kas gi išties yra mano gyvenime svarbu? “ daug filosofuojant, o gal ir iškart bus tokių kurie pasakys laisvė. Pradedant ta pačia elementariausia iš pradinukų vadovėlių patriotine laisve, bebaigiant asmeniniu pasirinkimu. Laisvė asocijuojasi su dainomis, su vėliavomis, su kelionėmis, su meile, su tikėjimu, su gyvenimo būdu, laisvę galima sieti su karu, kova, vienybe, išdavyste, drąsa ir dar daug yra tų asociacijų. Laisvė atveria kelią būti tokiu, koks esi, kokiu nori būti ir leidžia pasirinkti kaip tą laisvę išnaudosi – būsi normalus ar rakštis kai kur.
Pastaraisiais metais laisvė (ta teritorinė), tapo savaime suprantama, o realiam ar pramanytam priešui į ją kėsinantis aptirpsta rankos ir kojos, nes laisvė tapo duotybe. Vis dažniau pasigirsta asmeninės istorijos už laisvę būti homoseksualiu, transeksualiu ar dar kokiu kitu. Gerai pagalvojus, koks esi toks esi, negali išsikirpti gabalo iš savęs ir pakeisti kažkuo kitu. Nereikia ekstremaliai būti kitokiu, kad pajaustum kartais kylantį pasipriešinimą, užtenka išsiskirti menku nuomonės nuokrypiu nuo, kad ir nedidelės daugumos, ir jau žiūrėk užeini į patalpą, o kalba nutyla, staiga jautiesi pervertas lediniu žvilgsniu ir girgždančia gerkle ryji seiles. Taip nutinka ofisuose, mokyklose, svetimose kompanijose. Jei žinau, kad mane tas požiūris veiks labai negatyviai, aš sakau ką žmonės nori girdėti, kartais pasirenku progą patylėti ir nesakau nieko, o kai jau neišlaikau tai imu ir pasidalinu mintimis, kokios jos bebūtų ir ką, beveik dvidešimt šeši, ir dar gyva.
Tokie kaip aš, vienturčiai, yra linkę į egocentrizmą. Natūralu, esant vienam vaikui šeimoje tu nesi lyginamas su broliu/seserim, gauni prioritetinį dėmesį, išmoksti manipuliuoti, dažnu atveju net geriau komunikuoti, nes neturi brolių/sesių, kurie bus priversti bendrauti, kad ir koks bebūtum, todėl tampi lankstus. Taip jau susigyveni, kad pirmiausi yra savi poreikiai, nes pats esi sau vienintelis, kuriuo reikia rūpintis. Pats sau fainas. Nėra nei vyresnių brolių ar seserų, kurių dėmesį turi užsitarnauti, nei mažesnių, kuriais turi rūpintis ir būti idealu jiems. Tai gi dabartinis mano egocentrizmas yra pasiekęs piką, kuris man atnešė laisvę būti savimi, be įrodinėjimų kitiems, skambių frazių, lygybės manifestų. Labai džiaugiuosi kai sutinku artimą sielą, kai kalbamės ir iš pusės žodžio suvokiam, kokie jausmai slypi už tų sakinių. Kuomet jaučiu, kad lieku nesuprasta, pažvelgiu filosofiškai – mano pašnekovas neužaugo pakankamai, kad mane gerai suprastų. Be jokių moralų, be jokių „kai būsi mano vietoje“. Kartais sutinku žmones, kurie pasižymi dideliu poreikiu būti visų mėgstamiems. Tie tipiniai klounai, kurie juokauja, bendrauja, komunikuoja su visais, ko gero net su siena pasidalintų išgyvenimais, dažniausiai nebūna iki galo atviri, nes tai padidina galimybę prarasti savo mėgiamumo reitingų. Kaip bebūtų, retas, kuris šių reitingų lengva ranka atsisakytų.
Pamenu tuos laikus, kuomet į patarimus/nuomones/mintis reaguodavau atsaku, aš gi pati žinau. Pykdavau, kai pakomentuodavo kur stoti, kur dirbti būtų gerai, su kuo draugauti ir panašiai. Kuo toliau tuo labiau pradedu norėti tų nurodymų, nusimesti sprendimų priėmimo naštą, perleisti ją, o pati mėgautis tik gerais rezultatais, o tuos prastus adresuoti kam nors kitam. Deja, net patys artimiausi tyli kaip užsiūti, atiduodami man gyvenimo vairą. Ir vėl laisvė būti kuo esi, daryti ką nori, susitraukia iki noro būti saugiam. Noro būti laimingam be rizikos. Laisvė yra siamo dvynė su drąsa, jei viena nuo kitos atskirsim, nieko neturėsim, nes jų egzistencija baigsis.
Laisvė turi savo kainą. Šalies laisvė – kraujo pėdsaką, asmeninė laisvė ir laisvi pasirinkimai iššaukia ir negatyvų požiūrį, ne tik palaikymą. Laisvė neatsiejama nuo rizikos ir retai kada būna artima su saugumu. Laisvė turi savo kainą, tik ar visuomet esam pasiryžę sumokėti tiek kiek ji prašo? Galų gale ar išvis ją mokame naudotis?. Kai gerai imi save pažinti, pamatai, kad slepi savyje tokias savybes, dėl kurių gali likti nesuprastas, laisvę ir galimybę būti savimi suspaudi iki noro būti saugiu, įtikini, kad tai sąmoningas ir norimas sprendimas. Man taip buvo ne kartą. Manau ir dar bus.
Aš nežinau kas žmogų padaro laimingesnį, jo laisvi ir nesuvaržyti sprendimai, kylantys iš prigimties ar pasirinkimai, kurių pamatas yra logika, bet žinau vieną, kai pasirenki pastaruosius, nepaleidžia jausmas, kad esi ne ten, kur turėtum būti, ne su tuo ar veiki ne tą, ką turėtum. Laisvė turi nešti laimę ar teisingumą?
Laisvi pasirinkimai gąsdina, kai renkiesi tarp to kas rizikinga ir kas protinga, kas teisinga ir kas saugu, norisi žinot, kad visa tai atneš tik gerą, o iš tiesų, kas bebūtų – lieka patirtis. Patirtis kaip išnaudoti laisvę ir kaip išmokti pasirinkti teisingai, o suklydus išmokėti susitaikyti ir paleisti.

Patinka(1)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *