Nuomonė ir nuotaika

Ištekėjai ir gana

Gyvenime būna tokie galutiniai tikslai. Na tarkim, baigti mokslai, vaikai, gera verslo idėja, netikėtas pasisekimas, santuoka ir visi kiti dalykai, kurie suteikia laimės. Man atrodo, kad laimė tai yra žybsnis, o visa esmė ir įdomumas yra balansavimas kaip padaryti, kad laimė nepavirstų depresija. Kaip padaryti, kad gera verslo idėja netaptų paskolų kilpa, vaikai netaptų dundukais, santuoka neiširtų. Labai dažnai pastebiu, kad pasiekus viena iš tokių galutinių tikslų, susiduri su nuostata „ko gi tau daugiau ir bereikia“. Yra toks keistas jausmas, kai visi aplink galvoja, kaip tau pasisekė, o pats jautiesi taip, kad lyg ir nieko esmingo neįvyko, bet jauti ir matai, kad į tave žiūri kitaip, o kartais net su pavydu. Ne viena istorija, kaip žmogus išgarsėjo (net nebūtinai pasaulinio mastu, užtenka, kad jį parodė du kartus per TV) ir į jį jau pradėjo žiūrėti kitaip. Aš nekalbu kai užklumpa žvaigždžių liga, bet kai patį žmogų padaro kitokiu aplinkiniai. Aš turėjau ne vieną pažįstamą, kuri dundėjo podiumais, bėgo į TV ekraną kelti revoliucijos, bet man tie žmonės išliko visada tokie patys, kokie buvo ir prieš tai – su savo iškrėstomis kvailystėmis, džiaugsmais, vargais, norais ir fanaberijom. Aš nenorėjau jų matyti kitokių ir kaip bebūtų žinoma, nepavydėjau. Aš esu giliai įsitikinus, kas tavo – kitas nepaims. Ar tai vyras, ar tai šlovė, ar draugai. Labai ilgai taip nemaniau ir vis kovojau su kažkuo, nes norėjau visko čia ir dabar, gerai neišsigryninus, kas yra kas. Pažiūrėdavau, kad vienas meilės sukūryje šėlsta kaip mat užsinorėdavau ir aš, pažiūri į kitą pusę, kažkas karjeras daro, viską perkratai savo galvoje ir nutari siekt tikslų ten, taip mėčiausi gana ilgai ir kartais erzindavausi „nu kodėl, kodėl ne man“. Tik pastaraisiais metais labai savęs klausiu, ko gi tau reikia moterie iš tiesų ir ar tu to nori. Dabar kaip niekada suvokiu prasmę žodžiuosi – pažinti save. Labai sunku sau surasti vietą, kai nežinai kur tu priklausai. Vienas nori prasmės, kitas nori pelno, trečias nori visko po truputį, o ketvirto tikslas gal būt dvasinio gyvenimo išvystimas. Principe nei vienas iš pasirinkimų nėra blogas, blogai yra pasiimti ne savo. Kai sieki dvasinės pusiausvyros, o pastangas dedi dėl pelno tiksle. Užsidėjęs svetimo batus toli nenueisi. Aš bandžiau su su kito batais eiti, nepasakyčiau, kad nenuėjau, bet tas kelias nebuvo saldus, net tie pasiekimai nebuvo labai džiuginantys, nes kažkur visgi jutau, kad na ir kas iš to, tai niekur nenuves. Gera žinia, ta, kad mes esam laisvi savo pasirinkimuose, kokia situacija bebūtų aklina, yra kažkoks tarpas, o kad jį surasti, reikia nusiteikti, kad jis yra. Mano vyras gali būti puikiu pavyzdžiu, nes jis nusiteikęs, jog namuose nėra dulkių ir jų šventai nemato, bet miške giliai tiki ir žino, kad yra grybų ir juos sugeba pamatyti kaip vanagas iš po tolimiausio krūmo/kelmo/samanos. Tai yra nusiteikimas, tikėjimas ir žinojimas, kartais vien tai padaro stebuklą. Atradus savus tikslus labai paprasta reaguoti ir į kito pasiekimus, nes belieka tik džiaugtis, o ne graužtis „nu kodėl, kodėl ne man?“.
bandymas 3Kaip susiklostytų gyvenimas, kokios laimės neaplankytų, visada yra kažkas dėl ko skauda galva. Galva skauda, jau vien dėl to, kad tą sėkmę ar laimę reikia išlaikyti ir nenusiristi nuo šito laimės kalno. Kartais susiduriu su nuomone, kad mano gyvenimas tarsi apsigaubė nenugalimos laimės aura. Jei kalbu apie tai, kai dėl kažko blogai jaučiuosi ir sunku man išgirstu „nu taip taip, suprantu, bet gi tu ištekėjai“. Kai ištariu, nu kaip ir man čia darbuose prasisukti, sėkmingai realizuoti, man sako „tai gi tu ištekėjai“. Mmmm.. Faktas, negaliu ginčytis, bet nuo to, kad pasikeičiau pavardę nepradėjau turtėti akyse, man neatsidaro visos durys į kurias beldžiu, visada išlieka galimybė likti nesuprastai. Būna ir vienatvės momentų ir nesusišnekėjimo su kitais, bei su pačia savimi. Nereikia idealizuoti nei santuokos, nei draugystės, nei meilės, tai yra labiau veidrodis, kuris atspindi, ką idėjai, tą ir gauni. Tai nėra šulinys iš kurio trauki nesibaigiančius gėrius. Tas pats galioja ir verslams, ir vaikams, ir šlovei, bei kitiems tarytum sėkmės ingredientams. Tai visų pirma yra atsakomybė, kurią nešti ne visada yra saldu ir lengva. Kai palydi kažką su mintim „velnias, nu ir pasisekė“ aš visada dar pridedu „ar tikrai?“. Vidiniai demonai užpuola ir pačius laimingiausius, nepasiduokit išoriniam laimės poveikiui, nenurašykim tų, „kuriems viskas gerai“.

Patinka(1)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *