If galimybės

Eilinį kartą gyvenime vėl sumaišiau kortas, iš sistemingo ritmo vėl persikėliau į chaotišką gyvenimą. Toks permaišymas yra geras tuo, kad jautiesi ant didelių pokyčių slenksčio ir blogas, nes nežinai ar tie pokyčiai tau patiks.
Yra vyturiai ir pelėdos, optimistai – pesimistai, vakarėlių liūtai ir namisėdos, yra ir tokia žmonių kategorija planuotojai ir tie, kurie nusikąs ranką, bet nepateiks jokio savo gyvenimo plano, nei savaitgalio, nei vakaro. Jų gali klausti nors ir tūkstantį kartų „kada, kada“ o atsakymas bus kažkada, na o jei ir atsakys, tai žinai, kad atsakė nes tau pačiam to reikia, o finale bus kaip bus. Su tokiais žmonėm sudėtinga planuoti keliones ir savaitgalius, o dar sudėtingiau planuoti gyvenimą su jais. Jie nežino kada jiems reikės santuokos, kada reikės vaikų ar šuns. Kartais tas nežinojimas pykdo, ypatingai, jei esi planuotojas, bet reikia suprasti, kad žmogui nelinkusiam planuoti, nežinoti yra natūralu. Sprendimams nereikia jokio pasiruošimo, tau nepatinka – tu atsistoji ir eini. Jei jau kyla mintis, kad tai neatsakingumas, gal ir taip, priklauso nuo situacijos, bet tiesa yra tokia: kažkaip gi bus. Jei tu išsiskirsi, išeisi iš darbo, išskrisi į Afriką, susilauksi neplanuoto vaiko – tikėtina, kad papulsi į emocinę duobę, bet tiesiogiai žemė neprasivers ir tavęs nepraris, tai gi teks gyventi pasikeitusiomis aplinkybėmis, bet gyvensi.
Planuotojai – jie disciplinos vergai. Saugūs jaučiasi tada kai žino kas jų laukia, jų gyvenimo kryptis – laikrodžio rodyklė. Net ir didžiausias planuotojas žino vieną tiesą – visko nesuplanuosi. Planuotojams slysta žemė iš po kojų kai jie neįstoja į norimą specialybę, pirmoji meilė iškelia pirštą, nes visas gyvenimo planas regis nuėjo šuniui ant uodegos. Planuotojas nebūtų planuotojas jei nesukurtų naujo gyvenimo plano, tik skiriasi atsigavimo laikas – vieni perplanuoja staigiai, kiti aprauda nesėkmes ilgiau.
Aš esu planuotoja. Nuo gimimo. Aš dažnai pagalvoju koks būtų mano gyvenimas, jei būtų išsipildę pirminiai planai. Gyvenimas kuo toliau tuo labiau moko mane greičiau keisti planus, sukurti naujus, o nepavykusiems tenka vis mažiau laiko apraudoti. Eini į priekį arba stovi vietoje.
Planuotojams yra sunkiau gyventi, nes juos džiugina tik jų kvaili perfekcionistiniai planai. Jie retai džiaugiasi dėl gero oro ar gražaus šuns šalia, jiems reikia, tik to, ko jiems reikia pagal planą. O gyvenimas mėgsta pasiūlyti savo variantus džiaugsmui – pastatyti prie bedugnes krašto, tam, kad vėliau pasidžiaugtum, jog ją peršokai.
Planuotojai yra svajotojai. Dirbdami nemėgstamus darbus, būdami greta nepatinkančių žmonių, jie tiki, kad jei dirbtų savo idėjinius darbus, sutiktų svajonių žmones būtų laimingi šimtu procentų. Svajodami jie pamiršta – visko nesiplanuosi. Kai jie pradeda įgyvendinti savo planus, jie staigiai atveria savo apdujusias akis ir pamato, kad visos geriausios dainos jau sukurtos, geriausi kadrai jau nupyškinti, pelningiausi verslai sukurti, o prasmingiausios knygos jau išleistos. Liūdnai suvokia, kad meilė neatsiejama nuo kojinės kampe, kūdikis tai ne asmuo iš idėjinių motinystės nuotraukų, o draugas pasikeičia per metus tiek, kad tampa nepažįstamuoju ir pasidaro skaudu, nes planas buvo tai ne toks. Visai ne toks.
Grynuoliai planuotojai ar gyvenantys be plano yra retas reiškinys. Manau laimingiausi tie, kurie jaučiasi komfortabiliai savo planuose ir savo gyvenime, neužkrauna per didelių lūkesčių sau ir kitiems, pokyčius sutinka išskėstomis rankomis. Šiuo pasaulio gyvavimo etapu mes priversti gyventi vieni kitų gyvenimus, matyti tolimiausias keliones, laimingiausias šeimas, skaniausius patiekalus. Visi juk supranta, kad ir turtuoliai verkia, todėl koks gyvenimo planas bebūtų – jis nebus šimtu procentų nešantis vien laimę ir visko į priekį nesuplanuosi, nuolat išlys detalės, kurios planą koreguos. Net ir tobuliausiam gyvenimo planui reikia palikti if galimybę. Kartais tos if galimybės mus paverčia tokiais žmonėmis, kuriais mes net nesvajojom tapti. Jei nebūtų if galimybių – netikėtumų, mes gyventumėm vaškinius gyvenimus, nes tik unikalios situacijos ir nepavykę planai mums atveria naujus horizontus ir talentus. Ilgą laiką buvau įtikėjus į tai, kad kiekvienas turim savo vietą gyvenime, bet tik dabar aš suvokiau iki savo paskutinės ląstelės, kad ta vieta gyvenime yra nuolat besikeičianti. Nenoriu likti skęstančiam laive – savo griūvančiam plane, todėl vis dažniau, kaip tas, neturintis plano tiesiog atsistoju ir einu.

Patinka(3)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *