Nuomonė ir nuotaika

Gyvenimas

Kartais nesiseka, planai griūna ir atrodo, kad tokie nutikimai tik man. Pas kitus atrodo viskas taip gražiai klojasi, karjera šuoliais pirmyn, ištikimų draugų būriai, o šeimos tai kaip iš paveiksliukų. Atrodo tik mane kamuoja nesuvokiama ir nuo mėnulio fazės priklausoma alergija, tik man blogai darbuose, Lietuvoje, pasaulyje, tik man atrodo, kad visi tarsi su kaukėm. Nejaugi ta laimė iki kaulų smegenų gali trukti ilgai? Ar aš viena labiau mylėdama tampu labiau pažeidžiama ir ar tik man nuo to baisu? Aš žengiu tuo keliu, kuriame neturiu atsarginio plano ir man baisu.

Su metais vis mažiau kreipiu dėmesio į tuos materialius gražius dalykus, o į pinigus žiūriu tiesiog kaip į pasisekimą gyvenimiškoje loterijoje. Melancholiška buvau mokykloje, vėliau atėjo mix ir remix periodas, daug santykių, daug žmonių, daug vakarėlių, o dabar vėl ta melancholija grįžta.

Momentais kai prisėlina liūdesys, aš savo galvoje dar vis gebu atrasti tų prisiminimų dėl kurių verta gyventi, nors prisipažinsiu – kartais tai atrodo beprasmiška.

Kiekvienas turi galimybių ribą, o manoji labai siaura. Jei būčiau vyras – gal būčiau kunigas. Ne dėl to, kad man patinka Dievas, man patinka prisiliesti prie tikrų gyvenimų, ištiesti ranką kai kažkas krenta. Vienuole būti nenorėčiau – jos man kažkodėl panašios į apsimeteles. Gal dėl to, kad moterys visada nori duoti patarimų, o vyrai išklausyti?

Dabar labai madinga būti laimės kūdikiu – didžiuotis vyru, vaikais, darbu ir finansais, bei ištikimais draugais. Ir aišku viskuo vienu metu.

Bet ne visi yra mylimi, gerbiami. Ne visi yra reikalingi ir geidžiami. Ne visi gražus. Ne visi protingi. Ne visi laimingi.

Ne visi ir nori tokie būti. Kai kurie yra tokie, kokie yra ir tai yra GYVENIMAS.

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *