Gyvenimas minioje

Šiandien vėl rašau po ilgos pertraukos. Mintys atsirišo. Pastaruoju metu buvau labiau skaitanti ir stebinti nei rašanti. Aplink mane mirguliavo tekstai, kuriuose kažkas piktinosi, kažkas skundėsi, kaltino, gynėsi kaltinimų ir po viso jautiesi tarytum nuolatinis piktinimasis būtų paskutinis mados klyksmas. Viskas turi dvi puses ir savus šešėlius. Vieną dieną nugalėtojas tampa pralaimėtoju. Labai dažnai pamenu kažkur matytą užrašą, kad per karūnavimą ploja tą pati minia, kuri ploja ir per galvos nukirtimą. Tai gi apie tą minią.
Nuolat būname tai tie karaliai, tai giljotinuojami, o dažniausiai turbūt minia. Labai dažnai prisimenu tai, kai pajaučiu, kad vertinu kitą, darau išvadas, sprendžiu, ten, kur neturėčiau. Momentais gyvenimas būna aiškus, šviesus, suprantamas lyg 2×2, bet net nejuntant pokyčių kažkaip viskas ima darytis miglota – neaišku nei kur eini, nei dėl ko, vis klausi savęs gyvenu ar egzistuoju?. Taip ir pasikeiti vietomis, iš teisuolio ir gyvenimo eksperto, pasidarai tuo klausiančiu. Yra žmonių, kuriems visada viskas aišku, bet jie vengia nepatogių klausimų iki to momento kol atsiduria akistatoje ir būna priversti atsakyti. Jeigu viename gyvenimo etape jaučia širdis ir protas, kad surado savo vietą, tai nepulkim ant tų, kurie galbūt dar tik ieško, kurie dar tik ieškos savo kelio, išklysdami iš kurso.
Jeigu mokslas sako, kad nėra identiškų snaigių, tai nėra ir vienodų gyvenimų, požiūrių, norų ir siekių. Vis dar stebiuosi kaip gyvendami ir matydami tie daug įvairovės, vis dar taip greitai nuteisiam už kitokį požiūrį, kitokį gyvenimo būdą, kitokią meilę. Kuomet mokiausi ir gyvenau užsienyje, supratau, kad yra baisus netaktas kitam žmogui sakyti tokią mūsų krašte pamiltą frazę „ aš tai tavo vietoj taip daryčiau“. Būtų paprasta gyventi jei būtų aiškios taisyklės, bet tiesos nėra, tik iliuzija. Nuolat sukrečia netikėta savižudybė, iširę santykiai, tų, kurie atrodė mylės amžinai, nuosmukiai turtingųjų, sukilimai, ten kur vyravo ramybė, kai tai nutinka arti, supranti, kad nėra jokio saugumo ir viską ką matei, tai tik paviršius. Norint pažinti reikia laiko ir ar tikrai jo tam pakanka, kad galėtumėm nuspręsti kas gyvena teisingai, taip kaip reikia, o kas ne. Ar ne ironiška, kad metų metais stinga laiko su senu pažįstamu išgerti kavos, bet pakanka nuspręsti ar teisingai ir tinkamai jis elgiasi?. Bendravimas turi vis daugiau įvairių formų, bet pameta turinį.
Minia yra negailestinga, minia yra stipri, bet vieną dieną esi minioje nepažeidžiamas, o kitą dieną jau stovi prieš tą minią. Kiekvienas nori palankumo ir supratimo sau, savo gyvenimui, sprendimams ir pasirinkimams, kad gerbtų jo vaikus, šeimą, vertintų darbą ir draugystę, bet turėdami progą užstoti silpnesnį, nesužibėti kito nesėkmėje, praleidžia tuos momentus, toliau egoistiškai trokštant gėrio sau.
Vis dažniau žmonių širdis sušildo nesumeluotas geranoriškumas, nuoširdumas ir vis labiau įsitikinu kokiam iliuzijų pasaulyje gyvenam – žinojimo, saugumo, turėjimo ir kaip dažnai tas žinojimas yra apgaulingas.
Gyvenimas minioje yra maloningas, nes jauti, kad žinai kas yra teisinga, iki tol, kuomet vieną dieną, minia atsisuka ir norisi nors tos vienos, tos pačios paklydusios sielos, kad suprastų, tikėtų ir ištiestų ranką.

*panaudota Matt Weber nuotrauka

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *