Aš vis susimąstau kodėl kartais sekasi, o kartais atrodo žemė prasiveria ir nesėkmės praryja?. Nuo ko tai priklauso nuo mėnulio, nuo karmos, nuo nuopelnų gyvenime?. Dalis man pasakytų nuo požiūrio. Aš negalėčiau nesutikti, nes požiūris nuspalvina mūsų gyvenimą. Bėda ta, kad aš netikiu pozityviu požiūriu. Aš tikiu stiprybe ir nuostata, kad nereikia rodyti jausmų, atskleisti bėdų ir taip gaunasi laimingo ir pozityvaus žmogaus įvaizdis. Periodais aš netikiu, kad gerumas atneša gerumą. Visi užjausti žmonės, pašerti gyvūnai man tarytum turėti atnešti sėkmingą gyvenimą, bet kartais taip ilgai jo nesulaukiu. Kai sako, kad pas visus yra bėdų, tai tarsi praranda prasmę visas gėris, kurį bandai daryti tampa simbolinis, nes arba tau pasiseks arba ne. Lyg ir pakanka tų karmos taškų, bet nesėkmės išbalansuoja taip, kad pradedi bijot gyvenimo.
Kartais atrodo, kad lošiam gyvenimiško loterijoje. Vienas gauna meilę, kitas vėžį, trečiam gimsta unikali verslo idėja, o kitas pats sau fainas ir nuo to laimingas. Ta loterija lydi kiekvieną, vieni išlošia, kiti pralošia, o kartais susikeičia vietomis. Tada man vis iškyla dilema, ko verta valia, tikėjimas? Ar tikrai reikia žiūrėti į viską trumparegiškai ir iš paskutiniųjų gyventi pagal principą – dabar ir čia. Žinau ne vieną, kuris save guodžia mintimi, kad kažkam X dar blogiau, yra tokių kurie save motyvuoja tikėjimu, jaučia apsaugą, kupini vilties. Jei kam teko panirti jūroje ir pajausti bangų mūšą, kai nebegali išnirti ir jos verčia smegti gilyn, tas supras, kad tokias bangas kartais dovanoja ir gyvenimas. Kodėl dovanoja? Nes pats gyvenimo šansas yra atsitiktinumų virtinė, pavertusi kiekviena iš mūsų gyvybės forma, kuri suvokia savo trapumą. Laikas yra dovana, kuri senka ir kartais man būna taip apmaudu, kai dėl kažko dvejoju per ilgai, trypčioju vietoj, kuklinuosi, baidausi ar laukiu ilgiau nei turėčiau laukti.
Aš vis dar nežinau ką tiksliai noriu pasakyti, gal tai, kad gyvenimas nebūna teisingas ir aš dėl to pykstu. O gal tai, kad aš labai noriu mėgautis gyvenimo skirtu laiku, bet nemoku. O gal bijau gyventi, laikausi įsikibus į „teisingo“ gyvenimo modelį?. Atrodo momentais taip brandžiai pažvelgiu, o kartais tiesiog baiminuosi galimų nesėkmių, tiek, kad jos ateina. Aš visada buvau įsitikinusi, kad viskas turi savo laiką, o aš vis dar esu pametus save, nesupratus, pervertinus ir nuvertinus daugiau kartų nei turėčiau. Bijau, kad kai suvoksiu ir atrasiu savo kelią, turėsiu per mažai laiko eiti juo, panašiai kaip susidraugavus su nauja kompanija, susivoki, kad metas eiti namo, nors taip smagu ir faina.
Toks jau tas gyvenimas. Vieni turi laiko per daug, kitiems jo nuolat stinga. Kažkas buvo pamylėtas sėkmės, o kitas išeina į kasdieninę kovą su gyvenimu, pasiklydę tarp meilės ir neapykantos, besistengiantys užmigti tarp bombų ir spengiančios tylos, mes visi gyvenam TĄ gyvenimą – vienintelį ir nepakartojamą. Kartą perskaičiau knygoje, kad gyvenime “ mes kartais gaunam ko norim, kartais gaunam ko reikia, o kartais gaunam ką gaunam“, tai gi bandau susidėlioti į lentynas ką gavau.
Ramios nakties!
(0)Nepatinka
(0)