Kažkur dingo įkvėpimas. Toks įkvėpimas, kai norisi kažką daryti. Ko norisi, tai su kokia drauge kabot mieste ir siurbčioti kavą, klausytis pletkų ir viskas. Leisti tuščiai laiką, švaistyti jį. Norisi važiuoti, ieškot nuotykių. Skūra tampa ankšta.
Naminį jaukumo periodą keičia noras pažinti. Tik kartais atrodo nėra ką pažinti. Dienos tampa vienodos, tikslai neaiškūs, o norai migloti. Būsena, kai lauki ir nežinai ko. Vis sakau sau – kaip tu mane užknisi, kur tavo tikslai? kur karjera? Aš neleidžiu sau užsisėdėti namie, vis einu ir veikiu kažką, bet tas veikimas tarsi detalės iš skirtingų dėlionių. Gyvenimas plaukia tarsi savaime, o aš bandau šokti tarsi šokėjas, kuris nemoka šokio, o bando judėti prisiderinęs prie kitų šokėjų, su vėluojančiais judesiais. Kai manęs paklausia ką noriu veikti, aš – nežinau, o tada man pasako, kad visi žino ką nori veikti. Tai visai neguodžia. Visiškai.
Kai viename klipe Beyoncės paklausia koks jos gyvenimo tikslas/noras/siekis ji atsako, būti laimingai, o salė nusistebi ir nusijuokia. Tai va – netikras Beyoncės personažas ir aš (tikra iš kūno ir kraujo) jaučiamės taip pat. Gera turėti įsivaizduojamą draugę.
Pagalvojau, kad gyvenimas turi tendenciją gerėti. Retas kuris, pažvelgęs atgal (išskyrus hipių laikus, gal) ilgisi kažkokio istorinio laikotarpio. Vadinasi jei žvilgtelsiu į savo esamą momentą gyvenime iš ateities, man tada bus gerai. Aš sakau dabar toks laikas, išlauk, suprask, galvok ir judėk. Stagnacijos laikas vis dar kelia daugiau klausimų nei atsakymų, o peršasi baisi mintis, kad grįšiu į tą tašką iš kurio pajudėjau nieko nepešus.
Meluočiau jeigu sakyčiau, kad toks jausmas mane aplanko pirmą kartą. Jis buvo ir tada aš grįžau namo, o šį kartą aš esu namuose. Energiją jaučiu mintyse, o kūną traukia prie žemės. Išmokti būti laimingu – labai sunku. Džiaugtis gyvenimiška smulkmena – talentas. Aš tik noriu, kad man pasisektų, kad užtaikyčiau ant kelio, kurio nemesčiau dėl takelio ir aš dar labai noriu, kad mane suprastų kas nors. Suprastų, o ne toleruotų.
(0)Nepatinka
(0)