Būsiu laimingas (-a) rytoj

Gyvenimas pamažu vėl grįžta į rėmus. Ofisiškos darbo valandos, tvarkaraščiai, grafikai, planai ir šūsnis lapelių kur ir kada turiu būti. Ne veltui sakoma, kad nauja – tai seniai pamiršta sena. Viskas lyg vėl naujoje šviesoje, dienos atrodo ilgesnės, bet mažiau skirtingos. Rytai ir vakarai eismo spūstyse, mintyse kyla klausimai kaip viską suspėt, atrodo grįžau atgal, bet iš tiesų tai tik taip atrodo iš pirmo įspūdžio.
Taip jau gavosi – metus nedirbau. Tą sprendimą priėmiau sugandindama krūvą nervinių ląstelių tiek sau, tiek kitiems. Per tuos metus aš nesukūriau nieko labai materialaus, bet pakeliavau po pasaulį, sudalyvavau n pokalbiuose dėl darbo, ištekėjau, baigiau universitetą, pradėjau kitas studijas ir naujai pažinau draugus. Keista, tačiau dalis žmonių, kurie mane pažinojo nuo pampersų ir palų, man nusprendus padaryti darbinę pertrauką, į mane pradėjo žiūrėti kaip į idiotę, kuriai pradėjo rūpėti tik burokėlių marinavimas ir dulkių valymas. Burokų nemarinavau niekada, o dulkes valiau visą savo gyvenimą, bet aš visada buvau aš, o tas požiūrių svyravimas man kėlė tik klausimus apie draugystės šaknis, ar iš tiesų rūpiu aš, ar mano įvaizdis, kaip bebūtų karjerizmo niekada nešlovinau. Kai vis pasisukdavo kalbos apie darbus, viršininkus, į mane pažvelgdavo kaip į žalio supratimo neturinčią, kas mane stebino, nes aš darbavausi trejetą metų dieną dienon ir visas tas peripetijas puikiai išmanau. Buvo ir sudėtingų periodų kai sumąstydavau, kad noriu vėl grįžti į darbą ir gaudavau neigiamą atsakymą. Vieną, antrą ir trečią neigiamą, po kurio jau užklumpdavo kažkas panašaus į neviltį, mintis gal reikėjo toliau kankintis ir kankinti kitus savo nepasitenkinimu. Į ofiso darbus vėl grįžau visai netikėtai, suviliota lanksčių darbo sąlygų, kurios man yra svarbiausia šiuo metu. Atrodo tarsi ratas apsisuko, bet per tuos metus aš supratau kelis dalykus, vienas iš jų, kad gyvenime viskas susidėlioja į savas vietas, viskas turi savo laiką ir jeigu kyla mintis įsileisti destrukciją į savo gyvenimą, tikėtina, kad chaosas paskui save atneš tvarką. Mano draugų tarpe tokios darbinės pertraukos nėra kažkas nuostabaus, nors iš pirmo karto atrodo tai kaip praradimas, iš tikro atrandama daug. Niekas nepražuvo, visi kažką naujai suprato. Mano atradimas – suvokimas, kad vidinė ramybė yra raktas į sėkmę. Mes visi esam pasmerkti pokyčiams, pokyčiai lydės darbuose, šeimoje, savęs suvokime, o visame tame svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą, darbinių reikalų nesinešti namo, santykių neapkrauti savo asmeninėmis psichozėmis, o savęs nevertinti pagal atsitiktinius nuopuolius ir pakilimus, o priešingai visa tai atlaikyti remiantis į savo vidinę stiprybę, užsidaryti į burbulą nuo išorės disbalanso.
Žmogus nori būti laimingas, o kartais tos laimės paieškos būna tokios painios, kad jau nė nežinai ko griebtis. Pagrindinė šiuolaikinės laimės esmė yra palaukti laimės. Būti laimingu kai užgyvensi turto, turėsi aukštas pareigas, ištekėsi už kokio Brado Pitto, kai kažką pradėsi, kai kažką užbaigsi. Aš skaičiau labai daug visokių knygų, kurios lyg turėjo užvesti ant laimės kelio ir šiai dienai, vis dar neatsakiau kodėl ten tiesiog neparašo – džiaukis dabar, džiaukis mažais dalykais. Laimė yra būsena. Laimė neturi kriterijų ar reikalavimų, o laimingu reikia mokėti būti, kartais net prisiverčiant. Aš išmokau vidinę laimę atskirti nuo karjeros, pinigų, pripažinimų. Kai kažkas nepasiseka, aš esu laiminga dėl galimybės bandyti. Per tuos metus geriau pažinau save ir vis dar turiu labiau pasistengti negatyvius dalykus paleisti ir nekreipti į juos dėmesio. Kažkas kai šypteldavo į ūsą ir pašaipiai bandydavo nupiešti kaip atrodo mano savęs pažinimas „sėdint namie“, aš labai sunerimdavau ir pradėdavau teisintis, o vėliau nustojau, nes pamačiau, kad tiesiog neverta, aš žinojau, kas slypi už šio mano pasirinkimo. Tie pertraukos metai man buvo būtini pamatyti, kad po drastiškų sprendimų aš nepražūsiu, kad išties nėra padėties be išeities, kad galų gale viskas susitvarko, o beprasmis laukimas nieko neatneša, situacijos nepagerėja tiesiog laukiant. Laimės standartai yra labai toli nuo vidinės būsenos, kuomet pasijauti esąs laimingas. Aš patyriau ką reiškia nesugebėti atsakyti į klausimą – „tai ką gyvenime veiki?“, žinau tą jausmą kai nori prasmegti kai kažkas prabyla šlovinančiai apie ambicijas ir energiją, kurių suvoki, kad pats neturi. Aš susirinkau save iš naujo, susidėliojau kryptį ir sugalvojau naujų planų, dėka tų „ramių“ metų, nors iš tikrųjų jie ramūs nebuvo. Supratau kokia aš silpna ir stipri vienu metu.
O dabar prie esmės, kam visa tai išleisti viešai, o nepalikti pokalbiui su drauge. Aš matau daug žmonių, kuriems reikia laiko. Paprasčiausio laiko pajausti gyvenimą, laiko susidėlioti mintims ir pažvelgti atidžiau į save. Norint padaryti kardinalų sprendimą savo gyvenime neužtenka minutės spontaniškumo, tam reikia pribręsti, bet jei mintis apie pokyčius neapleidžia, aš manau – tai ženklas, kad atėjo metas tiems pasikeitimams. Nereikia baimintis apie tai ką pagalvos kiti, nes tiesa yra labai paprasta, kiti žmones arba jus norės suprasti arba ne, o tai ir gi būna akstinas nuspręsti, kuriais galima pasitikėti ir kas yra artimas iš tiesų. Gera būti niekada nebus tarp tų, kurie jūsų nesupranta ir buvimas šalia tokių žmonių yra išties pražūtingas. Ironiška, bet išsilaisvinimas ateina per komfortabilių dalykų atsisakymą. Atrandi kai prarandi, senos tiesos, bet jos nemeluoja. Tereikia būti tikru savo sprendimu ir atrasti stiprybės savyje ryžtis atsisakyti to, kas traukia žemyn. Kartais tai išeitis yra skyrybos ar nedžiuginančios draugystės pabaiga, o gal darbo metimas ir naujos veiklos ir galimybių ieškojimas ar ilga kelionė svetimoje kultūroje. Aš galiu pažadėti, kad tai tikrai nebus iššvaistytas laikas, tai yra tarsi investiciją į prasmingesnį gyvenimą. Aš nemėgstu visokių koučų su potekste „tu viską gali“ „tu mašina“, nes visų pirma vidinis suvokimas ką ir dėl ko darai yra priežastis viskam. Ne visiems reikia vilos Majamy, naujo merso ar Super Star įvaizdžio, tai tik laimės iliuzija. Tokių dalykų kaina yra labai didelė, už juos tenka atiduoti asmeninį gyvenimą, bemieges naktis, priprasti gyventi streso būsenoje, nešti beprotišką atsakomybę ir kas ironiškiausia, greičiausiai neturėti laiko ir jėgų jais džiaugtis. Visgi yra žmonių dalis, kurie įprasmina save būtent taip ir viskas čia yra gerai, tegul Dievas su jumis, bet verta savęs reguliariai pasiklausti – tai ko gi man reikia iš tiesų.
Laimė rytoj neegzistuoja, ji yra dabar, o jei jos nėra, vadinasi kažkas yra ne visai taip. Tikiu, kad tiesiais ar kreivais keliais kiekvienas prieisim prie esmės, tik reikia nebijoti eiti. Kad ir ką nuspręstumėm, kaip sakė kareivis Šveikas, „nebus taip, kad nieko nebūtų” ir kiekvienas sprendimas dovanoja išskirtinę patirtį tik reikia ryžto ją priimti.

Patinka(1)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *