Aš visada bijojau. Bijojau neturėti draugų darželyje, bijojau neturėti vaikino vidurinėje, bijojau neišlaikyti egzamino, bijojau mokytojos, bijojau nuvilt tėvus, bijojau nesusirasti vyro, bijojau…Vienintelis dalykas, kurio nebijojau tai bijot.
Buvau nuostabus žmogus. Tokio kokio reikia. Klusnus vaikas, stropi mokinė, mergina, kuri leido daryt tokius dalykus, kurių pateisinti tiesiog neįmanoma. Nebuvau kvaila, visada turėjau nuomonę ir požiūrį, bet visa tai nesvarbu – kai bijai pasakyti.
Bailiai karų nelaimi. Bailiai nebūna įdomūs. Bailiams įdomi jų baimė ir jie gyvena perpetum mobile – neapykanta drąsiems, kurie kartais būna tokie kvaileliai, bet gyvena drąsa. Nutylėjimas, susitaikymas, o dažnai net taip šlovinama tolerancija – būna tiesiog baimės išraiška.
Kuomet vis nuskamba frazės: „pradėk nuo savęs“ ir kitokios, sufleruojančios tarsi jei tu neišradai stebuklo, tai tylėk, aš manau kitaip. Viskas prasideda nuo baukščios minties paprieštarauti ar keisti, tada seka drąsesnis žodis ir galų gale veiksmas. Vis pastebiu žmones, kurių neaplanko tos baukščios mintys, jų galvos susitaiko su tuo, kad „kažkas yra aukščiau ir tai nulemia viską“, „negalima priešintis“, tas prakeiktas nuolankumas, atnešė siaubingą abejingumą. Jie tyli, žudančiais žvilgsniais nužudo pasisakiusius kitaip nei „dera“.
Dėl to mūsų vaikai nelaimingiausi, dėl to vyrai žudosi, dėl to mes kupini neapykantos ir pavydo.
Aš netikiu rožiniu pasauliu. Visada bus laimingų, nelaimingų, bailių ir drąsių, bet kodėl aš turiu bijot?
Kodėl tas, kažkas kuris elgiasi bjauriai nebijo savo sąžinės, įstatymo, moralės?
Mirti reikės, tik skirtumas kaip drąsiam ar kaip bailiui?
Aš nesu drąsi. Nesu ta, kuri už save pastovi visada. Bet aš vis dažniau pasakau ir apginu save tose situacijose, kuriose turėčiau nudelbti akis žemyn. Aš žinau, kad nutylėjimas man atneštų pliusą kitų akyse, lengvesnę popietę, bet bėgant metams tai tampa tiesiog nesvarbu.
Aš labiausiai bijau pragyventi gyvenimą baimėje, su gyvenimo filosofija „kas jeigu“. Dažnai modernūs žmonės tarsi nusijuokia, kam gi svarbi kitų nuomonė, tarsi ji jiems patiems svarbi nebūtų.
Žmogus turi būti drąsus ir orus, kuris neparsiduos už skatikus, neleis sutrypti savęs ir padės silpnesniam.
Ką darau aš, kad pasaulis būtų geresnis:
– nuperku ne per geriausiai gyvenančiam vaikui dovaną prieš Kalėdas;
– Paaukoju gyvūnams;
– Pašeriu retkarčiais lauko kates;
– Padrąsinu beprotišką idėją;
– Vis dažniau apginu save.
Aš nesilygiuoju į Motiną Teresę.
Aš tik bijau baimės.
(0)Nepatinka
(0)