Artėja Kalėdos. Toks šventiškas laikas, bet pastaruoju metu, tos Kalėdos vis greičiau ateina, nebelieka net laiko kada jų laukti. Ar mąstau apie Jėzų? Ne. Laikas su šeima, konvertuojasi į kas gamins šventinę vakarienę?. Dovanoms šiemet padariau sąrašiuką ir laukiu momento nusiaubti akropolį, dalį dovanų, ankstesniais metais, jau esu pakavus pakeliui automobilyje, pakeliui į šventinę vakarienę, todėl šiais metais norėčiau to išvengti. Šiaip tikiu, kad kai/jei turėsiu savo vaiką/vaikų tos Kalėdos bus labiau šventiškesnės, su Kalėdų senio iliuzija ir vaikišku džiaugsmu, kuriuo paprastai užsikrečiama.
Tas nutolimas nuo Kalėdinės esmės yra persisotinimo rezultatas. Kadaise ir ne taip jau seniai Kalėdos buvo tabu ir galėjai gauti parų, aš turiu omeny sovietmetį. Kai nebuvo sekso, nebuvo dievo ir nebuvo neįgalių. Dabar nebereikia kovoti už teisę švęsti Kalėdas, o kaip visi jau žinom ir patyrėm, kad uždraustas vaisius saldesnis.
Subujojusios labdaros akcijos skirtos gerumui ir socialiniams projektams man kelia dvilypius jausmus. Stengiuosi nebūti Grinču, bet pamenu buvo seni tokie laikai, kai parodydavo TV ekranai kažkokią šeimą, kuriai sunku, žmonės padėdavo ir būdavo toks geras jausmas, kad kažką padarei naudingo. Dabar situacija aukok visiems: vaikams, katinams, senoliams, net aro vyrams, o kai paaukoji, pagalvoji, kad mažai ir gal ne tiems. Apie tokį gerumą, kad senoliui užleidi vietą troleibuse ar eilėje, padedi suskaičiuoti grąžą parduotuvėje, ar kažkam atiduodi mažai nešiotus rūbelius – geriau išvis patylėti. Išlindę klausimus keliantys dokumentai, vienos iš didžiausių paramos organizacijų, man sukėlė dviprasmišką jausmą. Kaip ir turėčiau suvokti ir priimti, kad ten dirbantys žmonės gyvena realų gyvenimą su skolom ir paskolom, turi gauti algą, bet norėtųsi, kad paaukoti pinigai padėtų kažkam, o ne nukeliautų į stulpelį administracinės išlaidos, algos ir panašiai. Matydama likimo mėtytus žmones, aš vis rečiau galvoju kaip jiems padėti, aš imu svarstyti kaip jie atsidūrė šitoje situacijoje. Iš kur tie šeši, devyni vaikai, kai žmonės niekada negyveno pasiturinčiai ir neįvyko nieko baisaus, natūralu, kad tiek vaikų išlaikyti ne juokas. Galų gale jie yra ir niekur nedings, norės mokytis, valgyt, apsirengti, pamatyti pasaulio ir jiems reikia padėti, nes moralas nepadės. Tačiau vis gi kodėl pasirinktas šis kelias, kuris jau buvo aiškus, jog bus velnioniškai sunkus, kodėl nepagalvota kaip ir iš ko bus gyvenama. Kodėl aš turiu jausti pareigą, kad kažkas gyventų patogiau, kai žmonės, kurie tuos vaikus į pasaulį paleido be jokio plano, negalvoja apie tai. Aš jaučiuosi blogai, kad tų vaikų galimybės dar daugelį metų bus tokios ribotos. Aš jaučiuosi liūdna, kai kažkas metų metais nelanko savo senų tėvų ir pas juos turi eiti svetimi žmonės su dubeniu sriubos. Kodėl nesukirba širdis, kad žmogus, kuris tave besąlygiškai myli murkdosi skurde ir vienatvėje?. Aš matau siaubingai daug pažeidžiamų žmonių, kuriems reikia paramos per TV ekranus ir retkarčiais susimąstau apie kiek mes dar nežinom, kiek šeimų ir istorijų nepasiekė žurnalistų dėmesio.
Gal kiek ciniška ir netinkama Kalėdų proga moralizuoti, tačiau aš tikrai norėčiau palinkėti, kad žmonės taptų atsakingesni už save pirmiausia ir už savo artimą. Aš pabandysiu padėti tam, kam padedu įprastai, paaukoti gyvūnų prieglaudėlei, atiduoti mažai nešiotą ar nenešiotą rūbą, kam jo reikia labiau, bet kartu man ir liūdna, kad tai lašas jūroje ir tą darau labiau genama pareigos ir liūdesio, nei džiaugsmo, kad kažkam padėjau. Stengiuosi galvoti ir padėti ne tik prieš Kalėdas, bandau būti socialiai atsakinga, bet nuoširdžiai tariant vis dažniau noriu užsimerkti, nes apima bejėgiškumo jausmas. Vis stabdau save nuo smerkimo, išvadų, bet kartais taip ir norisi paklausti – ką tu sau manei?. Puikiai suvokiu, kad liga ir bėda nesirenka, bet kai kuriuos dalykus gyvenime renkamės patys.
Kalėdų senio paprašyčiau sveikatos visiems, kad niekam netektų prašyti paramos ir mylėti artimą.
O sau Kalėdų proga užsisakyčiau daugiau pasitikėjimo savimi, atsikratyti senų nuoskaudų ir žiupsnelio sėkmės, ką bedaryčiau ar kur tik eičiau.
(1)Nepatinka
(0)