Jau kelias dienas vis mąstau apie socialinį – ekonominį eksperimentą gyventi be pinigų. Tik sumirgėjo straipsnis apie vokietę gyvenusią metus be pinigų, pirma mintis man buvo – neįmanoma, kažką nuslėpė, apgavo. Tuomet, kad jausčiausi tvirta reikšdama viešą nuomonę į google įvedžiau „gyveno be pinigų“ ir vau vau vau šventas Juozapai, atsirado vokietė, kuri gyvena jau 15 metų be pinigų ir dar kažkoks britas, kuris išsižadėjo velniam tų pinigų. Mane šokiravo. Lengvai, tačiau nuostabą sukėlė. Nes tai toks dalykas, apie kurį aš slapta pasvajoju, niekam net neužsimindama, bijodama minkštų beprotnamio sienų. Imti ir atsižadėti to, dėl ko keliesi anksti ryte ir valgai pagal grafiką, nuo ko priklauso visas gyvenimas – kada išvažiuosi, ką kalbėsi, dėl ko nubundi penktą ryto ir nebegali užmigti – darbas. Sutinki žmogų ir skamba trys klausimai, maždaug kuo vardu, kaip gyveni (kaip visada gerai) ir kur dirbi (nes tai neišsenkama tema, ypatingai jei pareigos atitinka ego).
Tai gi kaip gyvenimas be pinigų. Kaip atrodytų konkrečiai mano gyvenimas?. Nebeliktų pramogų, kinai, teatrai, pasisėdėjimai kavinėse – viskas išgaruotų kaip dūmas. Širdį spaudžia kai pagalvoju, kad ir latte išsinešimui nebebūtų. Kelionės – sunkiai įsivaizduoju taip pat. Ko gero tapčiau sėslesniu žmogumi, greičiausiai gyvenčiau ten, kur reiktų turėti žemės ir augintis daržovių, vaisių. Kadangi apie žemės ūkį išmanau tiek nedaug, grėstų pabadauti, bet kadangi norėtųsi gyventi tai išmokčiau kelių gudrybių. Bet kuo labiau galvoju kaip visas gyvenimas atrodytų tuo labiau man primena fantastikos sritį.
Matyt pasirenkant gyvenimą be pinigų, galvoje įvyksta perversmas ir drastiškai keičiasi vertybės, dingsta visi tie elementai kas sudaro tipinio žmogaus kasdienybę ( automobilis, kuras, ofisas, dienos pietūs, eismo kamščiai, eilės prie kasų) ir užima vietą tokie dalykai kaip harmonija, ramybė, valia. Tam tikra prasme atrodo žavingai, tarsi atsiskiri nuo visų žemiškų problemų ir pakyli į aukštesnį dvasinį lygį. Kažin kaip atrodo tai kasdienybėje, kai suskausta dantį, kai nori pamatyti jūrą, kai reikia pašerti katę?. Kliautis sėkme ir gerų žmonių valia ar dievo palaima?.
Būti balta varna yra visada sunku, todėl aš visada keldama tostus padėką skiriu tiems, kurie nebijo papūsti prieš vėją. Materialus pradas mūsų gyvenime užima labai didelę dalį, atrodo kad naujesnis automobilis, geresnės pareigos padarys mus laimingesnius, taip gal ir įvyksta kuriam laikui, o vėliau tas apetitas tik auga, kol gale suvalgo mus pačius su visom ambicijom.
Pasirodo galima gyventi be pinigų ir netapti valkata, galbūt galima tapti ir žmogumi, kuris dirba daug, bet pinigo neiškeliančio į pirmą vietą. Kaip gera kai laiku pasakai man užtenka, tada gali pradėti džiaugtis tuo ką sukaupęs esi.
Aš nesu drąsus žmogus, todėl arsiu savo vagą su džiaugsmais ir vargais, nors slapta žavėsiuosi ir spausiu dešinę visiems keistuoliams, kurie tik parodo koks įvairus ir spalvingas gali būti kasdienis gyvenimas. Tuos nepiniginius žmones žavi ramybė ir nežinojimas kas bus rytoj. Man taip pat tai atrodo labai smagiai, bet kadangi galvoje nupiešiu vaizdą, kaip mane ištinka krachas, nebežinojimas kas bus rytoj pradeda nedominti.
Pats smagiausias jausmas apsikabinti gerą draugą ir smagiai juoktis arba varvinti ašaras į vyno taurę drauge. Jaukiausia, apsikabinti katę ir užmigti. Jautriausia pasileisti dainą ir suprasti kaip gerai ji atspindi jausmus. Pagrindinis klausimas kiek tai kainuoja: litų, eurų ar dolerių? Kaip kad be pinigų gyvenusi žurnalistė minėjo, kad toks pasirinkimas ekstremalus, bet dalį to gyvenimo bandys sudėti į tipinį gyvenimą. Visgi jau seniai žinoma, kad visko nenupirksi, o žavingasis „nežinia kas bus rytoj“ (nors maža dalis to nežinojimo) tik gardus gyvenimo prieskonis, kurio galbūt nereikėtų atsisakyti!
(0)Nepatinka
(0)