Ateičiai

Pasiekimai, ambicijos, tikslai, planai – varomasis gyvenimo variklis. Tos visos mistinės gyvenimo prasmių paieškos atsiremia į kasdienybės smulkmenas. Ar matai prasme darbe, ar išpildai materialius norus, ar kažkas laukia namie, ar pakilus temperatūrai išverda šlykščios gydomosios arbatos. Vieni tikslai labiau orientuoti į karjerą, kiti į asmenybės pokyčius ar asmeninių ryšių tobulumą. Aišku yra ir tokių kurie tarsi to tikslo neturi, bet gyventi neturint tikslo, taip pat yra tikslas. Išsaugoti laisvę ir nepriklausomybę, nevirstant asocialiai asmenybei, man būtų iššūkis. Pavydžiai klausau laisvų sielų apmąstymų, jų nesuvaržyto gyvenimo nuo darbų nuo 8-17h. Man tai atostogos, varganos kelios savaitės, o jiems kasdienybė. Dažnai tas nevaldomas laisvumas tai fasadas, vizitinė kortelė, o mintyse siaučia uraganai dėl centų.

Aš puikiai žinau, kad pievų troškimas ruošiant dokumentus, noras ramiai gerti kavą, pasitinkant saulę aplankantis eismo grūstyje, tylos troškimas skambant telefonui, aplanko ne mane vieną. Akies mirktelėjimas darbais užsivertusiam kolegai, tarsi solidarumo ženklas.

Natūralu, kad gyvenime ne visada esu užsibrėžus tikslus, ne ta linija ar varnelė svarbiausia. Aš ieškau to kas man patinka, kas galėtų būti mano aistra, galbūt, ten kur turiu gabumų. Deja, nesu apdovanota akivaizdžiu talentu ir minios neskanduos mano vardo, bet neleidžiu sau sustoti. Neleidžiu virti tose pačiose sultyse. Man tikrai baisu, kai sutinki žmogų po daugelio metų, o jis toks pat. Didžiuojasi senais kaip karas pasiekimais, juokauja tais pačiais iki koktumo juokeliais, ieško to paties, tais pačiais keliais. Atrodo, kad gyvenimas jam toks skūpus.

Aš žinau, kad nesu puikiausia. Nesu gražiausia. Nesu geriausia mergina. Nesu geriausia draugė. Tačiau slėptis aš nenoriu. Nenoriu nebendrauti, nenoriu nerašyti net jei mane skaito vos vienas ar kitas žmogus.

Kaip dainavo vienas estrados princas „Šioj žemėj esam tik svečiai“, kodėl neturėtumėm siekti daugiau, gyventi smagiau, mylėti karščiau. Linkiu sau alsuoti gyvenimu, pamatyti tolimus kraštus, paglostyti nematytą gyvūną.

Linkiu nebūti šprotu, užsikonservavusiam skardinėje ir laukti kol mane praris. Praris mano baimė. Momentais neteisybė būna dosni, kai nebūnant geriausia, pralenkiu šaunesnius, o kartais fortūna pasako iki pasimatymo ir slysta iš rankų viskas. Tai tik iliuzija. Kai pagalvoju, mes visi turim tik „momentą dabar“ ir dieną rytoj (kurios vieną kartą nebeturėsim), todėl aš praeitį stengiuosi braukti, pasiekimus, pralaimėjimus, draugystes, nes jei jų nebus rytoj, gyvenimas taps praeities tvaiku, sušvinkusia žuvimi. Nereikia klausti kur dingo draugas, kur dingo meilė, kur dingo jausmai, jiems tiesiog nebeliko vietos ateityje. Viskas turi ribas, mūsų laikas netrunka amžinai, jame neužteks vietos visiems ir viskam, todėl ko aš išmokau, tai atsisakyti, neprarasti, o tiesiog pasiimti, tai kas geriausia.

Mano širdis nėra ledinė, aš ne visada klausau smegenų, bet nenoriu prikrauti savo gyvenimo lagamino gausybe šlamšto, kuris neleis man judėti. Naktys atskiria dienas, tam kad turėtumėm naują pradžią vėl ir vėl.

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *