Nuomonė ir nuotaika

Apie tai, kaip sutilpau savo kailyje

Pavasario atėjimas mane pabudina tarsi iš letargo miego. Taip jau nutinka ne be pirmą kartą. Nubundu sąlyginai anksti, pamatau saulę už lango, pagalvoju apie praėjusius metus ir dažniausiai pasijaučiu laiminga. Aš mielai persikelčiau naujus metus į tokią dieną kaip ši, kai sakytum lyg iš niekur norisi kažko naujo, kažką įvertini ir panašiai.
Tai gi prisiminus praėjusių metų pavasarį buvau labai susirūpinus. Nebuvau laiminga. Vis galvojau kaip užbaigti mokslus, jie man atrodė neužsibaigiantys niekada, darbas nebedžiugino ir nemačiau kaip jis galėtų džiuginti ir priėmiau sprendimą – išeiti iš jo. Ruošiausi vestuvėms ir jas pradėjau matyti labiau kaip darbą nei kaip šventę. Praeitą pavasarį nusipirkau automobilį ir sėdau už vairo po penkerių metų ne vairavimo. Mažai miegojau ir buvau pavargus. Pavargus emociškai, psichiškai ir fiziškai. Taip pat nusikirpau plaukus du kartus ir nesustabdė manęs net mintis, kad po mažiau nei pusmečio vestuvės ir iš tų plaukų reiks kažką padaryti. Maištavau.
Iš vienos pusės gyvenimas tapo labiau ribotas, nes perkant kažkaip gerai pagalvoju ar tikrai reikia, bet to pasekoje materialūs daiktai tapo labiau planuoti, namuose nesikaupia niekalai ir nėra to blogo kas neišeitų į gerą. Geroji dalis, kad perkant mažiau niekalų, likę pinigai nukeliavo į kelionių biudžetą, tai gi skaičiuojant nuo ano pavasario aš apsilankiau Danijoj (antrą kartą), Norvegijoje (antrą kartą), Paryžiuje ir Tailande. Ar dirbant tiek keliavau?. Ne. Vien atostogų gavimas atrodė kaip pateptųjų privilegija. Verslas, klientai, darbai – viską suprantu ir žaidžiau tom taisyklėmis iki tol kol galėjau.
Dabar aš vėl pašėlau su plaukais ir nusikirpau prailgintus kirpčiukus. Bet ne iš maišto, o iš senai kilusio noro. Dabar jie siaubingai lenda į akį, tikiuosi netapsiu žvaira, bet jausmas geras. Parduotuvėje pirkdama rūbus nebegalvoju ar jis tinkamas ofisui, spintą užvaldė kardiganai, oversize drabužiai, tunikos, tamprės, kaip sakant real me.
Aš išmokau stabtelti ir pajausti, kad pasikeitė metų laikai. Pradėjau sportuoti. Visi pasikeitimai man suteikė pasitikėjimo savo sprendimais, naujai pažinti šalia esančius žmones, atgaivinti senas draugystes, kurioms vis nepakako laiko. Nereikia iš gyvenimo prašytis katastrofos ar baisios diagnozės tam, kad pajaustum kvėpavimo džiaugsmą.
Pamenu buvau parašius įrašą ir paminėjus labai realius tikslus. Į tai neįėjo tapti Naomi Campbell, nusipirkti ferrari, numesti pusę kūno svorio ir susipažinti su Justin Bieber. Aš parašiau gan aktualius tikslus. 
Išsikėliau štai ką:
1.Susivokti
2.Pabaigti studijas ir atsiimti tą ašarom aplaistytą diplomą
3. Normaliai savarankiškai vairuoti
4. Susirasti darbą, kuris man būtų ne betikslis 8-17 rėžimas, o išties prasmingas reikalas
5. Susituokti be kracho
Pirmas punktas įgyvendintas, pažinau labiau save, savo baimes, savo stiprybes. Antras punktas įgyvendintas ir ašarų buvo saikingai. Trečias punktas įgyvendintas jeigu nesigilinam labai į žiedinius važiavimus ir automobilio statymą šonu. Ketvirtas punktas tebeliko dideliu klaustuku. Darbą iškeičiau į magistro studijas ir planuoju jas panaudoti ateityje. Dėl labai didelio prasmingumo darbuose išties sunku rasti kas už tai mokėtų pinigus. Galbūt save matyčiau dirbant su socialiniais projektais, labdaros organizacijomis, švietimo srityje. Galų gale net kažką paprasto butikai, knygynai ir pan. Vienintelis reikalavimas – orumas. Orumas mikroklimate, orumas darbo pobūdyje, orumas užmokestyje. Daug nereikalauju. Esu paprasta, nors ir ne iš Panevėžio. 🙂 Na ir ką, penktu numeriu pažymėtas tikslas – įgyvendintas. Nors vestuvinis tortas vėlavo, bet atvyko, delnai atprakaitavo, priesaika išsakyta, žiedas ant piršto.
Aš visada troškau garantijų ir pastovumo, bet naujausia pamoka mane išmokė senos tiesos, kad nieko nėra pastovesnio nei pasikeitimai. Kartais reikia ryžtis ir paleisti tam tikrus dalykus, o kartais kovoti, o kada ką daryti pakužda vidinis balsas, kuris neretai būna užgožtas kitų žmonių patarimų, taisyklių, normų, patirčių. Gyvenimas dėliojasi etapais, vienas etapas kai būni vienišas, kitas etapas tu jau santykiuose, pareina kiek laiko ir matai save dedančiu paskutines jėgas į darbus, po kiek laiko pavargsti ir atiduodi duoklę tinginiui. Tai liūdi, tai iš džiaugsmo netelpi kailyje, atveri arba užveri namų duris kitiems, taip jau yra.
Kartais manęs užklausia ką aš darysiu ateityje, kas bus, ar taip ir bus kaip dabar. Net jei aš norėčiau, kad taip išliktų – tas neįmanoma. Išmokau gyventi artimais tikslais – studijuoti ir dirbti prie magistrinio, neapleisti sporto treniruočių, daugiau rašyti savo puslapyje ir plėsti skaitytojų ratą, skirti didesnę laiko dalį skaitymui, o ne filmams, tapti atsparesnei kritikai ir kitų nuomonei. Aš nesineriu iš kailio, nes man mano kailis yra mielas ir aš noriu kuo geriau jame sutilpti!

Patinka(1)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *