Apie rašymą ir prigimtį

Kurį laiką atsidarius savo blogo puslapį mane užklumpa sąžinės balsas, kuris daug man nesako ir nemoralizuoja, tik vis girdžiu vidinį priekaištą – rašyk dažniau. Nežinau ar yra daug tokių rašytojų kaip aš, kurie rašo ne pagal kažkokį grafiką, ne pagal aktualijas, o pagal kūrybinį impulsą, įkvėpimą, mūzą, emociją. Vis labiau pastebiu, kad mano mylėti ir sekti blogeriai tampa komerciniais, jų puslapiuose kas kartą daugėja reklaminių banerių ir visa tai atrodo lyg ir geras dalykas, nes jie tapo paklausūs, skaitomi ir visiems gerai, tačiau aš pastebiu pakitusį turinį. Galbūt savaime jis pakito, gal autorius gintųsi, kad tai yra jo tobulėjimas, pasikeitusi išraiška, bet tas turinys pasidaro lyg kažką parduodantis, kažkam naudingas. Kaip tikras politikas.
Na tarkim rašo apie kokį nors laimingą gyvenimo susikūrimą ir kaip perkūnas iš giedro dangaus prasideda rašymai apie kažkokius seminarus, stovyklas, siūlo kur nors nueiti, įsigyti kokią knygą ir aš imu nebetikėti autoriumi. Arba rašo apie labiau žemiškus dalykus, tarkim kosmetiką ir pastebiu, kad atsiranda šlovė kažkuriai produktų linijai ir susimastau kiek tuose įrašuose liko objektyvumo.
Lyg ir kiekvieno rašančio blogger‘io svajonė pragyventi ar bet jau padoriai prisidurti iš savo įrašų, bet iš kitos pusės, tuomet rašymas turi pritraukti auditoriją, o auditorijos pritraukimui yra naudojami tam tikri triukai, liečiamos tam tikros temos ir išreiškiama viskas minią viliojančiais žodžiais. Rašyti tenka sistemingai, orientuojantis į auditoriją ir jis poreikį. Vienas žmogus (protingas) pasakė žinomą visiems mintį, kad hobį padaryk darbu ir nereiks dirbti, tai aš sakau hobį padaryk darbu ir nebeturėsi hobio. Tai, kas kilo iš impulso, kūrybos patampa schematiniu veiksmu, iš „noriu rašyti“ virsta į „ turiu rašyti“. Aš buvau sulaukusi kritikos – palaikymo – minčių griauti viską iš pamatų kas liečia mano puslapį, įrašus ir daryti taip, kad tapčiau kažkuo iš komercinių rašytojų būrelio, sekti naujienomis, perkaliotis reklamas, orientuotis į vis didesnį skaitytojų srautą. Iš vienos pusės smagu, iš kitos pusės kam man to reikia?. Aš neturiu produkto, kurį noriu parduoti, aš neturiu verslo idėjos, kurią noriu realizuoti, man patinka rašyti taip kaip aš rašau, apie tas temas ir dalykus, kurie man svarbūs, todėl kas kartą kai matau asmenį, kuris dar visai neseniai rašė apie gyvenimo prasmę, o dabar paišo postus apie tai, kaip gerai veikia pastilės nuo gerklės skausmo, aš susimąstau kiek tuose gyvenimo prasmės įrašuose buvo prasmės. Aš ieškau skaitytojo, kuris mano tekstuose atrastų kažką gyvenimiškai naudingo ar pažvelgtų kitaip nei iki šiol. Man nereikia, kad pirktų kažką iš manęs arba dar blogiau pirktų mane.
Aš nemėgstu visokių gyvenimo būdo mokytojų iš serijos „tu viską gali“, bet natūraliai ieškau laimingo gyvenimo recepto. Vienas iš mano atrastų ingredientų yra prigimtis. Jei iš prigimties esi pardavėjas – pardavinėk, bet jei gimei rašytoju – rašyk. Jei sugebi instinktyviai džiaugtis smulkmenomis, nebereikia prasmės ieškoti garaže su ferariais. Mylėk šeimą iš kurios kilai, mylėk šeimą, kurią sukūrei. Aš nustojau vaikytis naudą, ieškoti jos kiekviename žingsnyje. Būti laisvam, džiaugtis tuo kuo esi, koks esi, sekant paskui savo prigimtį galų gale tampi laimingas ir pradedi gyventi taip, kaip visada norėjai. Nors neturiu vaikų, bet labai aiškiai suvokiu ta mamišką pasakymą „vaikai – gyvenimo prasmė“. Tai siejasi su prigimtimi – instinktais pratęsti giminę, turėti palikuonių. Visi veiksmai, kurie kyla iš prigimties mus padaro laimingus, tai kodėl remiantis prigimtimi nesusiradus darbo, nepasirinkus gyvenimo būdo?. Gal tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas taip ir vyksta. Kaip pavyzdys gali būti kaip renkasi studijas abiturientai, vienas iš pagrindinių kriterijų kiek bus uždirbama…Koks skirtumas kiek tu uždirbsi jei kiekvieną kartą eidamas į darbą jo nekęsi ir jausiesi švaistantis gyvenimą?. Racionalu pasiplanuoti gyvenimą, pajamas ir aš to neneigiu, bet per ne lyg įsijausti į finansinį svertą yra pražūtinga. Aš pastebėjau, kad mano aplinkoj žmonės, kuriems patinka jų darbas – niekada nešneka apie to darbo finansinę pusę, o tie, kurie nekenčia savo darbo pabrėžia, kad „nu pats darbas tai ne kažką, bet bent jau moka“, bet dažniausiai nutinka taip, kad dirbant nemėgstamą darbą niekada praktiškai ir neateina ta alga, kuri nuslopintų tą nelaimėlio jausmą. Ironiška, bet ir čia galioja pasakymas mažiau yra daugiau. Svarbu, nepamiršti, kad mūsų prigimtis skirtinga. Vienas linkęs bendrauti, kitas individualistas, kas remiasi logika, o kas jausmais. Vieni iš mūsų didelės šeimos nariai, kiti trokštame ramybės, o ne erzelio savo namuose. Blogiausias dalykas turint stiprias nuostatas ar aktyviai išpažįstant kokią nors religiją – tai, kad visa kuo tikim, kam pritariam sąmoningai ar ne kraunam kitiems ant pečių. Kai dalykus kurie kyla iš mūsų pačių prigimties ir šaknų bandom priskirti aplinkiniams ir tai pavadinam kompromisais tarsi nuspaudžiam bombos laikmatį ir laukiam sprogimo. Žmogus, kurio nėra šeimyniška prigimtis, sukūręs šeimą jausis joje įkaitu ir jokie kompromisai jam nepadės, jis taikysis, kovos su savimi, prisiims atsakomybę, bet niekada nepajaus pilnatvės. Žmogus, kurio prigimtis keliauti, dus ir nuo pačių jaukiausių namų, jei šie nesikeis. Ironiška, bet kas vienam yra laimingas gyvenimas, kitam yra kilpa ant kaklo. Žmogų galima priversti tam tikram poelgiui, bet jaustis laimingu – to negali padaryti net pačios didžiausios pasaulio diktatūros, maksimaliai ką jos gali – tai priversti apsimesti. Todėl aš negelbėju mirštančių draugysčių ar komplikuotų santykių, nes jei nors viena pusė nebemato kelio ar prasmės kaip būti laimingiems, buvimas kartu yra beprasmiškas ir budinantis neapykantą. Visą gelbėjančius kompromisus matyt yra sugalvoję psichologai, kad žmonės eitų pas juos ir mokėtų pinigus už tarpinės pozicijos suradimą, kuri egzistuoja kažkur tarp „noriu“ ir reikia“. Jei automobilis važiuoja su keturiais ratais, kompromisas važiuoti su vienu, dviem ar trim ratais – nepadės, nes automobilis važiuos tik su keturiais ratais. Į kompromisus mes galim suspausti santykius, rutiną, darbą, asmeninius jausmus, bet jeigu jie eina prieš mūsų prigimtį, mes niekada nebūsim laimingi. Gyvenimiškos taisyklės palengvina kasdieninį gyvenimą, atneša tvarką, bet tik su viena sąlyga, jei tame nėra nei lašo prievartos, jei susitarimas kyla bendrai ir iš tos pačios priežasties.
Gyvenimas man tapo labiau aiškesnis ir paprastesnis, kai įsiklausiau į savo prigimtį, atsisakiau ko man nereikia, paleidau tuos, kuriems jau metas buvo išeiti. Antras etapas kai nustojau stebėtis ir smerkti, kad kažkas pasirinko gyventi taip, kaip aš neišdrįsčiau, pasaulyje visada bus žmonės, kurie sieks materialumo, bet bus ir tie, kurie gyvens su minimaliausiais poreikiais ir to jiems pakaks. Vieni kurs šeimas, kiti bus vienišiai. Suvokiau, kad nuo to, kad man kažkas nepatinka, niekas nepasikeis ir tik aš viena galiu pasirinkti ar ir toliau piktintis, ar tiesiog pasakyti yra kaip yra ir reaguoti į kitus dalykus. Vienu gyvenimo etapu aš tiesiog pajaučiau kaip turiu gyventi, o ne sugalvojau, nes sugalvota mano gyvenimo versija, kurioje aš buvau labai orientuota į karjerą ir materialumą buvo kardinaliai priešinga nei mano prigimtis. Šiek tiek atsisakius to, ką galima pačiupinėti – aš gavau labai daug to, kas nematoma. Gerbti prigimtį – tiek savo, tiek kitų tapo mano gyvenimo viena iš svarbiausių gairių. No, o grįžtant prie rašymo, aš labai norėčiau, kad užklupusi galimybė užsidirbti rašančių žmonių nepadarytų marionetėmis, nes net gavus pinigų, užgyvenus fanų machinacijos būdais, jūs gi vis tiek savęs neapgausit, nes žinosit kokia visa to kaina, ar likot ištikimi savo prigimčiai ar tiesiog jus nupirko.

Patinka(4)Nepatinka(0)

Vienas atsakymas į “Apie rašymą ir prigimtį”

  1. Sveiki,
    Jūs esat tas žmogus, vienas tų, kurių nuomone remdamasi renkuosi knygas. Tad visas savo perskaitytas galėčiau žymėti 4/5 ir 5/5.
    Taip, dvasingumo negalima versti komercija. Ir, galbūt reiktų paprasčiau žiūrėti į neva reklamuojamą kosmetiką. Žmogus gal pats save įtikinėja jos šaunumu. Pati jau senai naudojuosi viena rusiškos kosmetikos linija. Tiesiog tinka ir viskas. Taip ir su seminarais. Jei žmogus tingi ieškoti info, jam ji parduodama. Ir žmogus moka. Energija mainais už jam skirtą energiją. Nesuprasiu ir aš parsidavimų.
    Tiesiog neskirkit tokiems dalykams minčių. Kur mintys, ten teka energija. Lauksiu perskaitytų knygų aprašų. Ačiū

    Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *