Apie žmones ir baldus. Naujas baldas, kaip taisyklė atneša džiaugsmą, parturtina interjerą naujų spalvų, formų, prie jo norisi liestis, glaustis, pradžioje norisi jį taip prižiūrėti, šluostyti ir valyti, kad nuolat spindėtų. Naujas žmogus gyvenime, virsta draugu, jis visada įdomus, nematytas, suteikiantis emocijų, suvirpinantis širdį, patirti nuotykiai ir aistros amžiams įsirėžia į atminį amžiams. Bėgant laikui nauji daiktai dėvisi, o žmogus tampa pažįstamas. Aistrų ir jausmų paletė praranda spalvas, žinai kaip elgtis saugu, nebelieka jokių „jeigu“. Baldui pakeiti užvalkalą, pridedi pagalvėlių, galų gale perstatai į kitą kampą, o į santykius prikiši pramogų, dirbtino džiugesio, ignoruoji, kad gražus baldas jau ne be toks gražus, o santykiai išsikvepia. Į galvą pradeda veržtis mintys – gal man reikia vėl kažko naujo namuose? gal išmesti tą sudėvėtą chlamą? gal ir tu man nesi reikalingas? esi kažkoks ne be toks?
Yra dviejų tipų žmonės – kolekcionieriai ir inovatoriai. Kolekcionieriai žmones ir daiktus apipina prisiminimais, istorijomis ir jausmais. Jiems nubružinta kėdė primena kaip anūkas prabėgdamas nubraukė dryžį su žaislu, jiems išpaišyta siena – pirmas jų vaiko piešinys. Tie nudėvėti daiktai – sukuria jų pasaulį. Kai į tuos namus įeina inovatorius, suraukdamas nosį nori bėgti iš ten, svajoja kaip visus tuos beverčius daiktus padegti ir čia sukurti naują interjerą, įpusti gaivaus oro ir pradėti vėl viską iš pradžių.
Ironiška, kad minėtasis inovatorius yra žiurkėniškos prigimties. Jis ima – kaupia – meta ir tas ciklas be pabaigos. O kolekcionierius saugo, glosto ir vis atranda kažką naujo, suvokia vis daugiau. Ne veltui brandesnis vynas brangesnis.
Kolekcionieriui pažintis tampa istorija, inovatoriui – ji tampa akimirka gyvenimo kontekste.
Kai gyvenime sutinki inovatorių turi suskubti pasižiūrėti į laikrodį, nes niekas jo taip gerai neatspindi, kaip laikinumas. Kuomet į gyvenimą įžengia kolekcionierius, laiko nebelieka, lieka tik amžinai.
(0)Nepatinka
(0)