Pastaruoju metu vis susimąstau apie draugus ir draugystę. Kuo mane stebina žmonės? vis dar savo nepastovumu. Atrodo tik ką žiūrėdama į akis, buvau rami ir tikra, jog kas jau kas, o šis žmogus bus visada šalia. O dabar vis dažniau pakeldama akis, pamatau nugaras. Aš nieko neapvogiau, aš nieko nemelavau, nedariau aferų. Gal kada pasakiau kietesnį žodį ar tiesmukesnę nuomonę, nes kitaip negalėjau. Vis dažniau negaliu apsimesti, kad man įdomu, kai visiškai neįdomu, negaliu ploti per petį ir sakyt šaunuolis, kai renkamasi pražūtis.
Žmonės mėgsta nelaimėlius, jie mėgsta jiems aukoti du litus ar ten to pusę euro, jie mėgsta surinkti šlamštą iš savo spintų, nunešti į labdarą ir užsidėti pasaulio gelbėtojų veidus. Kai tau blogai, greičiausiai aplink bus žmonių, kurie guos/mokys/patars. O kokia to nauda? Nauda tiems draugams, nes jie savo sėkmingu gyvenimu pasimėgaus, pajaus, kaip jiems pasisekė, o tu, tas, kuris balansuosi ant bedugnės nersi į ją stačia galva. Šuo išsilaižo žaizdas, jam nelaižo jų kitas šuo. Mes esame gamtos dalis, instinktai nenugalimi, vienas iš jų yra saugoti ir ginti. Mes ginam savo gyvenimus, savo šeimą, o visiems kitiems geriausiu atveju būsim pakantūs.
Ne daug kas yra taip smerkiama, kaip vienatvė? Pastaruoju metu ir aš jos pradėjau vengti/bijoti/nuo jos bėgti. Kelerius metus rinkdavausi kompanijas, kurios būdavo baisesnės už vienatvę. Nes tarsi gėda pripažinti, kad štai šeštadienio vakaras, o aš va namie. O kokia ironija, kad visi tie „vienatviniai šeštadieniai“ buvo turtingi emocine prasme, vienus jų aš išnaudodavau puikiai knygai, po kurios neužmigdavau iki paryčių, geram filmui, galų gale net grožio procedūroms, kurioms niekada neužtenka laiko ar paverkimui ir prisiminimams, po kurių aš dar labiau save pažindavau. Buvo ir tokių „nuostabių vakarėlių“ per kurios įkišdavau nosį į telefoną ir sekdavau orus, arba kalbėdavau netiesą ir klausydavau dar didesnės netiesios. Taip tuščiai praleisto laiko man gaila išties. Vienatvė, kaip ligota katė, kurią norisi vyti, kad neužkrėstų, bet kas išdrįsta ją prisijaukinti, tampa gerais draugais. Taip iš ties aš tuo tikiu.
Pastaruoju metu mane supo labai daug žmonių. Natūralu, kad jie visi negali būti mano draugais.
Šis įrašas neskirtas niekam, bet jei kažkas iš mano rato jame pažino save, tai jau kažką pasako. Bent aš taip tikiuosi. Ir jei neskambinu, nerašau ar neatsiliepiu, aš – nepamiršau, aš tiesiog to nenoriu daryti. Draugų juk neįmanoma pamiršti, taip?
(0)Nepatinka
(0)