Aš nemanau, kad esu labai geras žmogus. Mano gyvenimo pamato nesudaro krikščioniškos tiesos, mane nervuoja klykiantis vaikai, ir taip aš žaibuoju į jų tėvus visažinių žvilgsniu, kuris sako „tipo nemoki auklėt – nereikėjo gimdyt“. Aš keikiuos ir leidžiu sau parodyt nepasitenkinimą.
Daug gyvenime nemalonių dalykų aš pereinu tiesiog automatu.
Aš nesišypsau it su dauno sindromu kiekvienam. Bet net ir aš ko ne pasiuntu susidūrus su valdžios demonstravimu, homofobija, selfiams su rankinukais, nusipezėjimu, kad tik „pinigai viską gali“. Jei nori pamatyti mano demoną – pakalbėk apie gyvūnų skriaudimą liberaliai.
Mane ima neviltis, kai žmogus, kuris gali daryti progresą ir vesti į priekį kitus, tarytum viską daro, kad sugrįžtų Salemo raganų medžioklės laikus. Skleidžiama baimės demagogija perduodama kartą į kartą. Jei aš turiu bijot savo šešėlio, kodėl jie nebijo sąžinės balso? Ar jau jis nutilęs amžiams?
Kodėl moteris, kuri turi viešumą, o viešumas yra didžiulė galia, nekalba apie visuomenės ydas, o apie savo naujausią rankinuką? Nejaugi mirties patale galvosi apie savo gyvenimo pasiekimus – „Hermes Birkin“ rankinuką? Ar reikia būt su žirafos kaklu, kad į protą niekaip neateitų tie elementarūs žmogiški dalykai. Ar tikrai nebūna niekada gana ? Aš nieko prieš prabangius dalykus, mane tiesiog kerta iš koto jų perdėtas demonstravimas. Aš pažįstu turtingų žmonių, bet nei vienas jų nevaikšto išvirkščiais rūbais, kad pasaulis pamatytų dailias nakleikas. Mes niekada nekalbam apie algas. Mes kalbam apie gyvenimą. Ir aš noriu, kad jie būtų dar turtingesni, nes jie to verti.
O spekuliantai, vagiai, žmogiškumą praradę žmonės, vieną dieną Jus pavys – VMI arba karma. Ir Jūs būsit to verti.
O gi šiaip viskas labai fainai. Saulė žeme ridinėjasi, širdies kirminai nebunda, paryčių lietus nuprausia šaligatvius ir mes vėl pradedam dieną – vieni kaip žmonės, o kiti kaip žmogystos.
(0)Nepatinka
(0)