Praeities pėdsakai

Aš visada norėjau įsivaizduoti, kad pokyčiai įvyksta spragtelėjus pirštais. Kaip telenovėlėse „10 Semanas“ ir visi blogiečiai nuskriausti, geriečiai apdovanoti meilėm ir turtais, teisybė atstatyta, kas buvo skriaudžiami atgimsta kaip kovotojai, įgauna tokias savybes, kurių egzistavimo net nenumanė. Taip galvojant vis žadėdavau dabar nestresuosiu, dabar nekreipsiu dėmesio, nepletkinsiu, nesiskųsiu, būsiu optimistė, nesikeiksiu, į mokyklą/studijas/darbus grįšiu susikaupus ir ryžtinga. Tas priverstinis pasikeitimas vykdavo tik mano galvoje arba užtrukdavo vieną dieną. Kaip mat sustresuodavau, susigadindavau nuotaiką, sugadindavau kitiems, apkalbėdavau, nusiteikdavau pesimistinėm prognozėm, ir aišku nusikeikdavau ne kartą. Iš ties pokyčių mechanizmas yra kitoks. Visi keičiasi, bet kai žmogus pasako „aš pasikeičiau“ tai didžiausia tikimybė, kad jis keitėsi taip kaip aš. Sugalvodavo ką darys ar nebedarys, bet atsidūręs tam tikroj situacijoje, galvoja/elgiasi kaip senais gerais laikais ir ką tu jam. Aš savo pokyčius pastebiu tam tikrose situacijose, kai pasielgiu natūraliai taip, kaip anksčiau nesielgdavau, nesinervinu ir nestresuoju kaip kadaise ir tai džiugina. Už to kabinuosi ir einu į priekį ir kai galų gale oficialiai sau pripažįstu, kad galų gale per metų eilę ir mąstymų paras aš atsikračiau kokio bjauraus jausmo – sutinku senai matytą žmogų, su kuriuo bendrauju ir vėl pradedu jausti kažkada jaustą menkumą, abejojimą savimi. Viduje įvyksta sumišimas, nes užauginta skūra, sužadintas pasitikėjimas savimi nyksta akyse ir belieku tokia plika. Ir tada aš bėgu. Seku pasaką kaip neturiu laiko, kaip esu užsiėmusi visom pasaulio negandom ir nešu uodegą kuo toliau ir gyvenu dabartyje.

Praeitis yra galinga tuo, kad ji nepakeičiama, kokius ji jausmus sukėlė, tokie jie liko tik užslopinti ir tereikia kartais visai ne daug, kad praeities vaiduokliai sugrįžtų. Aš nesu tikra ar psichologijos moksle yra „geros mergaitės sindromas“, bet man ši frazė labai gerai apibūdina norą patikti, pastangas , jog tave mėgtų visi. Už tai aš galiu įmesti akmenį ir į tėvų auklėjimo daržą, kurie nuolat akcentavo nuosaikumą begalinį, kad aplinkiniai būtų patenkinti manimi. Kol esi mažas tau tereikia nedaužyti langų ir netrypti daržų, bet kai pradedi mąstyti, suvoki, kad visiems neįtiksi. Vieniems dėl kažkokios savybės, kitiems iš principo, o treti vėl ką sugalvos ir kaip nesijausti dėl to blogai?. Kad kažkas tavim nusivilia, kad kažkam nepatogus vienas ar kitoks sprendimas yra normalus dalykas gyvenime, bet ką daryti kai dėl to jautiesi blogai?

Aš dėkinga save supantiems žmonėms, kurie prijaučia mano humoro jausmui, mano kritiškumui sumaišytui su laimės ir meilės pliūpsniais. Labai svarbu išlaikyti aukso vidurį tarp konkurencijos ir prieraišumo. Buvo laikas, kai šie dalykai buvo taip susimaišę, kad pati buvau save pametus. Momentais praeities pėdsakai būna tokie ryškūs, kad vien mintis, jog galiu jais grįžti – verčia širdį sustoti plakus.

Patinka(1)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *