Kartą klausiau podcasto su Eugenijum Laurinaičiu, kurio metu jis labai rekomendavo perskaityti šią knygą. Retas kuris nesusimąstom apie didesnę prasmę užsisukę buityje. Tarp žodžių buitis ir būtis, vizualiai skirtumas mažas, bet jie koduoja kardinaliai skirtingas prasmes. Aš kaip žmogus, dažnai pasimetantis tarp šių reikšmių, mėgstu pasiknaisioti giliau ir paieškoti savo gyvenimo prasmės.
Autorius nesislėpdamas už jokių slapyvardžių aprašo savo patirtį koncentracijos stovykloje. Nusprendęs nebėgti iš šalies drąsiai pasitinka savo likimą, kuris nebuvo labai gailestingas. Knyga nėra iš tų, kurios kraupina žiaurumu, bet labiau fokusuoja į žmogaus sąmonę ir pasąmonę bandant išgyventi nežmoniškomis sąlygomis, bei visame tame atrasti prasmę. Autorius dalinasi įžvalgomis, kas skyrė tuos, kurie palūžo ir tuos, kurie išgyveno, kas palaikė viltį, akimirkomis kai atrodė, kad jokios vilties nebėra.
Skaitant knygą galima atrasti tam tikrų mąstymo modelių, kuriuos galima pritaikyti ir šių dienų gyvenime. Įdomu buvo skaityti apie prisitaikymą: kaip žmogus, kurio gyvenimas sukasi apie mokslą, profesūrą atsiduria gyvenimo pariby, kuriame nėra jokios garantijos, kad rytojaus bus sulaukta, o vyrauja badas, smurtas, mirtinos ligos.
Nors knyga įdomi ir įtraukianti, bet reikalauja susikaupimo, bei koncentruoto dėmesio. Neskaičiau knygos vienu prisėdimu, nors apimtis tai ir leistų, nes norėjosi turėti erdvės apmąstyti tai kas perskaityta. Ant knygos nugarėlės esanti skambi rekomendacija, kad jei per metus skaitysite vieną knyga, tai turėtų būti ši – labai teisinga ir aš jai nuoširdžiai pritariu.
Metai: 2009
Puslapių skaičius: 160
Knyga: nuosava
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)