Sarah Jio man dar vis tebėra autorė, kurią aš bandau pažinti. Kol kas esu perskaičius tik dvi jos knygas (ši antra) ir šį kartą skaitant jausmai lankė labai panašūs kaip praeitą kartą, bet apie viską nuosekliai.
Autorė skaitytoją nukelia į romantišką Paryžių ir papasakoja dviejų moterų istorijas. Vieną jų – apie Seliną, kuri bando išgyventi ir apsaugoti savo šeimą karo akivaizdoje, o kita – apie atmintį praradusią Karoliną, rankiojančią savo gyvenimo nuotrupas iš menkų epizodinių prisiminimų. Selinai likimas nepagailėjo išbandymų ir sunkumų, tačiau visa nustelbia patirtas karo siaubas, baimė dėl ateities ir savo artimųjų – mažos dukrelės Kozi ir tėčio.
Kaip ir įprasta skaitant dviejų persipinančių siužetų linijas, viena kaip taisyklė – įdomesnė. Šį kartą, mano nuomone, vienareikšmiškai Selinos istorija įdomesnė bei parašyta patraukliau. Vien karo žiaurumas, neteisybė sunkiai gali palikti skaitytoją abejingu, tuo tarpu Karolina nardo po savo asmeninio gyvenimo skaudulius ir gana ilgai nieko ten įdomaus nevyksta, tik į pabaigą reikalai pajudėjo. Išties tai yra jautri, graudi knyga, apie išplėštą laimę, žiaurią neteisybę, netektis ir visą gyvenimą trunkantį skausmą. Nesu aš ta jautrioji skaitytoja, viską apraudanti, tačiau momentais tikrai kažkas skrandyje apsiversdavo.
Man labai sunku vienareikšmiškai įvertinti knygą šį kartą, nes viena siužeto linija tiesiog užvaldo mintis, puslapiai tiesiog tirpo, o kita gerokai silpnesnė, kurią kartais norėdavosi greičiau praversti. Kiek pamenu praeitą kartą skaitytą knygą „Gegužės pūga“ jaučiausi panašiai. Visgi knyga yra patraukli savo stilistika ir mintimi, todėl Jio fanai neturėtų praleisti šios knygos, o mano šiandienine nuomone, tai rašytoja, kurios knygas galiu imti ramiai į rankas, nes skaityti bus įdomu. Kartais nesinori eksperimentuoti, o pasirinkti knygą, kuri skaitysis lengvai ir pramuš neskaitymo dienas. Nenuostabu, kad tokio tipo knygose pabaigoje atsiskleidžia skirtingų istorijų sąlyčio taškai, todėl ir šį kartą autorė pabaigoje sudeda visus taškus – kas sieja šias dvi moteris iš skirtingų laikmečių, bet iš to paties romantiško Paryžiaus.
Nugarėlė: Kelias paras išbuvusi be sąmonės, Karolina pabunda Paryžiaus „Pitié Salpêtrière“ ligoninėje. Sutrikusi, išsigandusi, staiga susivokia neatsimenanti nė menkiausio dalyko apie save: nei kas ji tokia, nei kas jai nutiko, nei kodėl ji apskritai atsidūrė šiame mieste. Palydėta į prabangų butą netoli Senos krantų, Karolina desperatiškai stengiasi išsiaiškinti savo praeitį: kasdien ieškodama užuominų, galinčių atgaivinti pažirusius prisiminimus, svečių kambario spintoje ji aptinka šūsnį senų laiškų, rašytų moters vardu Selina. Karolina panyra į svetimą istoriją, tikėdamasi, kad prieš daugiau nei pusšimtį metų rašytos eilutės taps raktu ir į jos pačios gyvenimą.
1943-ieji. Vokiečių okupuotame Paryžiuje gražuolė Selina kartu su tėvu ir dukrele Kozi nedidelėje parduotuvėlėje Kler gatvėje komponuoja visame mieste gražiausias gėlių puokštes. Žinia apie sėkmingai prekiaujančią šeimą netrukus sužadina aukšto rango SS karininko susidomėjimą. Selina suvokia, kad toks dėmesys nieko gero nežada, tačiau – kad ir ką tektų iškęsti, kad ir kiek reikėtų nusižeminti ir paaukoti – ji pasiryžusi bet kokia kaina išgelbėti brangiausius žmones.
Metai: 2020
Puslapių skaičius: 352
Knyga: gauta iš leidyklos
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)