Kuomet ši knyga atsidūrė mano rankose, buvau įsitikinusi, kad skaitysiu tam tikro tipažo knygą – apie šeimą, santykius, skirtingus laikotarpius, kurie susibėga į vieną. Tokių knygų yra tikrai ne viena, o aš jas mėgstu, tik vienos jų lengvai nuspėjamos, su labai aiškiu ir banaliu moralu, o kitos turi siužete netikėtumų, kurie neleidžia atidėti knygos į šoną ilgam.
Vienas iš knygoje aprašomų laikotarpių – Antrasis pasaulinis karas, kurio metu atokiam kalnų miestelyje gyvena Selestė (vadinama Čeči). Selestės šeima turi kepyklą, tačiau vykstantis karas riboja žaliavų gavimą, žmonės ima stigti maisto ir su kiekviena diena darosi vis neramiau. Politinis Italijos sprendimas leido žydams atvykti į Prancūziją, todėl vietiniai žmonės nuomojo jiems turimus būstus, tarp jų ir Selestės šeima. Miriam ir jos vyras Danielis apsigyvena viename iš Čeči šeimos nuomojamų kambarių. Ilgainiui Miriam ir Selestė tampa vis artimesnės ir atviresnės vieną kitai, praleisdamos daug laiko kartu jos tampa viena kitos atrama ir stiprybe, tačiau vyraujantis laikotarpis labai neramus, todėl šiai draugystei teks atlaikyti daug išbandymų.
Kita siužeto linija vyksta artimesniu laiku – 1993 balandį Anė pradeda ieškoti savo močiutės. Kadaise buvusios artimos, tačiau susiklosčius aplinkybėms judvi su mama nepalaiko ryšių su močiute jau penkiolika metų. Įvykęs susitikimas atskleidžia dramatišką močiutės praeitį, jos pasirinkimus ir Anė pagaliau randa taip ilgai ieškotus atsakymus.
Kaip ir įprasta, skirtingų laikotarpių siužetai susilieja į visumą. Mano akimis viskas buvo gana racionalu. Knygoje buvo labai netikėtų posūkių, veikėjų charakteriai stiprūs ir tikroviški, skaitėsi knyga sparčiai ir puslapiai tiesiog tirpo. Autorė rašydama rėmėsi tikrų įvykių fragmentais, kas šią istoriją pavertė labai emocionalia ir realia. Kalbant apie pabaigą, ja kažkiek nusivyliau, man jos norėjosi labiau paveikios, nes visa papasakota istorija labai dramatiška ir stipri, natūralu, kad norisi pabaigos, kuri priverstų likti išsižiojus, bet šį kartą taip neįvyko. Kaip bebūtų tai jau skonio ir požiūrio klausimas.
Apibendrinus tai tikrai knyga, kuri nustebina savo siužetu. Tų detalių neatskleisiu, bet tikrai daug skaitytojų liks nustebę ir galbūt šokiruoti, bet pamąstymui ir vertybių lankstumui bus nebloga treniruotė. Nors kažkiek pakritikavau užbaigimą, tačiau man ši knyga išliks atmintyje, o tai jau labai geras ženklas.
Nugarėlė: Tai istorija apie gyvenimą pakeitusią vasarą kalnuose, apie meilę ir kančią, apie patį sudėtingiausią apsisprendimą. Apie balansavimą ant mirties ribos, apie slapstymąsi, baimę ir išsvajotą laisvę. Apie sugrįžimą į vietą, kurioje tiek visko įvyko.
Atokiame kalnų miestelyje Sen Antuane Selestė Korvin, visų vadinama Čeči, kasdien kartu su tėvu dirba šeimos kepykloje. Tiesa, dabar kepiniai dažnai prėski, nes vyksta karas ir trūksta būtiniausių produktų. Brolis Leonas suimtas ir kurį laiką jo likimas nežinomas. Tačiau vieną dieną gyvenimas miestelyje pasikeičia: italų valdžia leidžia čia apsigyventi žydams. Tarp atvykusiųjų – Miriam Rais, ji kartu su vyru išsinuomoja kambarį Korvinų namuose. Selestė ir atvykėlė susidraugauja: eina pasivaikščioti į kalnus, renka žoleles ir uogas, pusryčiauja pievoje, leidžia laiką kalnų trobelėje, medžioja. Netgi Selestės vestuvės, kurias suplanavo tėvai, neišskiria šių dviejų merginų.
Praėjus penkiasdešimčiai metų Anė ima ieškoti savo močiutės, su kuria nei ji, nei jos mama jau penkiolika metų nepalaiko ryšio. Teturėdama vienintelį dokumentą, galbūt nuvesiantį ją iki močiutės, Anė iš Anglijos leidžiasi į Paryžių ieškoti tiesos. Tačiau paieškos atveda ją prie tikrosios jos šeimos istorijos, kuri viską apvers aukštyn kojomis.
Metai: 2020
Puslapių skaičius: 384
Knyga: gauta iš leidyklos
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)