Katja Millay „Ramybės jūra“

Aš sakau: Vienas knygas įsigyju vedama nuojautos, apie kitas labai ilgai domiuosi, kartais knygos pačios atkeliauja įvairiais keliais, o šią knygą labai gyrė ją skaitę žmonės, todėl nors abejodama, bet vis tiek įsigijau ir perskaičiau.
Šį kartą mano abejonės buvo teisingos. Man nepasirodė knyga tokia nuostabi, kokie komplimentai apie ją buvo žarstomi, tačiau pavadinti prasta – negalima taip pat. Šį kartą pamėsinėsiu kas ir kaip.
Visa istorija yra apie merginą, kuri patyrė baisių dalykų ir nebegali groti. Grojimas buvo jos gyvenimo esmė ir ateitis, todėl natūralu, kad ji jaučiasi sužlugdyta ir nelaiminga, tačiau jos tas liūdesys buvo toks gilus ir toks dramatiškas, kad jau šiek tiek atrodė perspausta. Ne ką mažiau svarbus vaikinas, praradęs šeimą, šio veikėjo charakteristika man patiko labiau, nes jis buvo stipraus, atkaklaus ir šviesą matančio žmogaus portretas, o ne panelė depresija. Žinoma, kad judviejų santykiai yra knygos ašis, kaip jie kartu lipdo gyvenimo likučius, lipa per duobes, praranda ir suranda. Tik man taip ir liko neatsakytas klausimas – kas yra šios knygos tikslinė auditorija?. Minėtieji veikėjai yra vyresniųjų klasių moksleiviai, todėl labai labai daug yra mokyklinių dramų, vakarėlių, konfliktų su tėvais, o kai aš jau šiuos vargus esu išvargus prieš gerą dešimtį metų, tai man paprasčiausiai nebeaktualu, tačiau emocinė pusė šios knygos yra stipri, todėl turiu dvejonių ar kiekvienas nioliokos metų žmogus pasirinkęs skaityti šią knygą taip giliai kapstys, kaip potrauminiai sindromai, depresijos ir pan. reikalai, kurie suformavo tam tikras veikėjų charakterių savybes.
Apie pabaigą nesiplėsiu, bet man ji patiko. Taip, jei jūs galvojat, kad viskas čia aišku kai susitinka du jauni žmonės, tai šį kartą viskas nėra taip paprasta, autorė labai gerai išlaviravo pabaigą, nesuabsoliutino.
Man labai norėjosi perkelti veikėjus iš mokyklinių suolų į šiek tiek brandesnę aplinką, nes skaitant nuolat jaučiau per didelį skirtumą tarp veikėjų gilių emocijų ir mokyklinių nesąmonių, gal autorė norėjo sukryžminti išgyvenimus su mokyklos paviršutiniškumu, bet man asmeniškai to visai nereikėjo.
Knygos nugarėlė sako: Gilus, įtaigus ir puikiai sumanytas pasakojimas apie vienišą vaikiną, emociškai trapią merginą ir antros galimybės stebuklą.
Buvusi talentinga jauna pianistė Nastia Kašnikova nori tik dviejų dalykų: niekieno neatpažinta baigti mokyklą ir priversti sumokėti niekšą, kuris iš jos atėmė viską — jos individualumą, jos savastį ir troškimą gyventi. Džošo Beneto gyvenimo istorija aplinkiniams puikiai žinoma: visi, kuriuos jis mylėjo, iškeliavo amžinybėn. Dabar vaikinas nori tik vieno: kad žmonės paliktų jį ramybėje…
Metai: 2018
Puslapių skaičius: 368
Knyga: nuosava
Vertinimas: 3/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *