Knygų apžvalgos

Karen Le Billon „Prancūzų vaikai valgo viską“

Šią knygą buvau nužiūrėjus dar tais laikais kai minčių apie nuosavus vaikus nebuvo, kad atėjus metui būtinai skaitysiu. Kažkada ji buvo ganėtinai populiari ir teko girdėti atgarsius, kad stalo karai su vaikais buvo užbaigti dėka šios knygos. Nors mano vaikas dar kūdikis, tačiau norisi užbėgti potencialioms problemoms ateityje ir neprisikurti galvos skausmo.
Knygos autorė ištekėjus už prancūzo ir priima sprendimą persikelti į Prancūziją iš Kanados. Begalė žmonių romantizuoja Prancūziją, tačiau rožiniai akiniai greitai nukrenta ten apsigyvenus. Autorė susidūrė su kritišku vietinių požiūriu į imigrantus, kultūros skirtumais, nerašytomis taisyklėmis, už kurių pažeidimą susilaukė negatyvios reakcijos iš savo vyro bei jo šeimos.
Pagrindinis fokusas yra į mitybą. Prancūzų vaikai geba išbūti ilgas vakarienes, per jas valgyti tą pati maistą kaip ir suaugusieji, kuris yra pakankamai įmantrus, specifinis ir daugelis vaikų jo atsisakytų. Autorė atskleidžia pagrindinius mitybos principus, taisykles ir jas plačiai aprašo, grįsdama savo asmenine patirtimi. Pagrindinis dalykas yra pačių prancūzų požiūris į vaikus ir mitybą. Jų kultūroje vyrauja kokybiško maisto kultūra, mažai šlamštmaisčio, vaikų skonis yra ugdomas nuo pat mažumės, akcentuojant, kad maistas tai šventė ir juo reikia mėgautis. Man patiko adekvatus požiūris, kad vaikui atsisakius valgyti jis nėra verčiamas, tačiau niekas nesipuola gaminti dar vieno patiekalo. Dabar populiari pozicija, kad pats vaikas renkasi kiek ir ko jam valgyti, tačiau to pasėkoje meniu pasidaro itin skurdus: picos, makaronai, skrebučiai ir panašūs dalykai. Abi filosofijos turi racionalumo, bet manau, kad tiesa yra tarp šių polių. Man buvo įdomu pasiskaityti apie prancūzų požiūrį į užkandžiavimą, kad jo ten tiesiog nėra, nes išties vaikų mityboje dažnai nutinka, kad per bananus, kukurūzus ir sumuštinių nebelieka laiko normaliems subalansuotiems pietums, nes jie tiesiog fiziškai nebetelpa į vaikišką vaiko skrandį. Tiesą, sakant tai jau ne pirma knyga, kuri kritikuoja užkandžiavimą ir išties mane skatina gana kritiškai jį vertinti.
Nors ši knyga yra labai gera, mano akimis, tačiau vargu ar pavyktų taip gyventi ir maitintis kaip Prancūzijoje, nes mes nesam nei prancūzai, nei ten gyvenam. Kultūrinis skirtumas yra milžiniškas. Visų pirma požiūris į maistą, skuba jį valgant, bei aplinka, kurioje normalu užkandžiauti dažnai, rinktis greitai paruošiamą maistą. Aš nusiteikusi realistiškai, bet asmeniškai esu linkusi išbandyti keletą principų. Žinoma yra diskutuotinų dalykų, nėra ten viskas vienareikšmiškai tobula, nes vaikai yra nuo kūdikystės pratinami prie maitinimosi rėžimo pagal valandas, kas jiems išties yra didelis iššūkis ir net galėčiau pavadinti sunkumu. Skaitant šią knygą reikia gebėti atsirinkti informaciją, perleisti per savo filtrą, bet, kad čia yra naudingų dalykų, tai tikrai.
Nugarėlė: Knygos autorė Karen Le Billon, dviejų mergaičių mama, trokšdama pabėgti nuo didelio miesto šurmulio, įkalbina savo šeimą persikelti gyventi į Prancūziją, mažą miestelį, kuriame užaugo jos vyras Filipas. Bet gyventi Prancūzijoje – visai kas kita, nei svečiuotis. Norėdama pritapti, ji su dukromis pirmiausia turės išmokti valgyti taip, kaip valgo prancūzai.
Per metus, praleistus Prancūzijoje, Karen šeima atranda dešimt prancūzų valgymo taisyklių – jos pakeis požiūrį į vaikus, maistą ir tėvystę.
Metai: 2013
Puslapių skaičius: 320
Knyga: nuosava
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *