Jaučiu, kad Julian Barnes kūrybą vis labiau imu mėgti, manau, jog atsiverė čakros jo stiliui ir manierai… Kol kas tai tik antra jo knyga mano rankose, bet noras imtis jo knygų tik didėja. „Vienintelė istorija“ man paliko labai gerą įspūdį, bei atnešė norą labiau pažinti šį autorių.
Šį kartą yra pasakojama meilės trikampio istorija: drovus ir paprastas Stiuartas susipažįsta su Džiliana, susituokia ir ateina laikas gražiam šeimyniškam gyvenimui, tačiau kortas sumaišo draugas Oliveris. Visą gyvenimą buvę geri draugai ima veltis į konfliktus, absurdiškas situacijas. Oliveris yra ryškus, ciniškas, sugeriantis visą dėmesį, visiška priešingybė Stiuarto ramumui.
Ši istorija, tai santykių analizė. Komiškos situacijos, sąmojingi dialogai palaipsniui virsta giliomis asmenybių ir santykių įžvalgomis. Autorius narplioja ne tik meilės trikampį, tačiau atskleidžia veikėjų praeitį ir patirtį, kuri nulėmė tai, kokie jie yra. Man asmeniškai labai patiko skaityti apie Džilianą ir jos mamą, kaip šioji reaguoja į dukros pasirinkimus.
Julian Barnes rašo labai realiai apie jausmus, juk jie retai kada būna aiškūs ir konkretūs, o dažniausiai savyje talpina daug atspalvių, kompromisų, noro, kad būtų kitaip. Kodėl moteris iškeičia saugumą į avantiūrą grįstus santykius ir kur tai ją nuves?. Tai tokia knyga apie kurią galima diskutuoti iki išnaktų, analizuoti veikėjus, gyvenimo posūkius, atpažinti save ir savo pažįstamus.
Ar buvo taip nuostabu, kad viskas patiko idealiai?. Tiesą sakant, ne visai. Knygoje yra momentų tarsi veikėjai kreipiasi į skaitytoją, bando provokuoti, tarsi užkabinti, nežinau ar man šis manevras patiko. Vienok nebuvo kažkas labai blogo, bet ir be to man būtų patikę. Aš nesu nei agresyvaus marketingo mėgėja, traukiuosi nuo žmonių kurie ŽINO ką aš galvoju, todėl tas toks protarpiais išlendantis skaitytojo kalbinimas, man nelabai. Aš matyt labiau noriu būti pasyvi stebėtoja.
Apibendrinus – knyga yra gera. Manieringa, su savais niuansais, bet gili, ne eilinis myli – nemyli reikalas.
Nugarėlė: Droviam ir nuovokiam bankininkui Stiuartui visada būdavo sunku pažindintis su moterimis, tačiau viename viengungių vakare jis susipažįsta su paveikslų restauratore Džiliana, ir viskas pasikeičia. Stiuarto draugas Oliveris – jo priešingybė: tiek įžūlus, kiek ir lengvabūdis anglų kalbos mokytojas, kuris „kalba kaip žodynas“. Netrukus Stiuartas ir Džiliana susituokia, tačiau tarp trijulės užsimezgusi nedrąsi draugystė išvirsta į kai ką visiškai kita.
Kalbant atvirai – intymus pasakojimas apie meilės subtilumus ir vingius. Romanas prasideda kaip nesusipratimų komedija, tačiau lėtai, sakinys po sakinio, tamsėja ir gilėja, įtraukdamas mus į sudėtingus širdies reikalų akivarus.
Metai: 2018
Puslapių skaičius:256
Knyga: nuosava
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4– labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)