Keletą metų atgalios Jodi Picoult buvo ta autorė, kurios knygas skaičiau itin noriai ir likdavau dažniausiai šokiruota netikėtų pabaigų ar moralinių dilemų. Pastaruoju metu, nors dar likę nemažai neskaitytų šios autorės knygų, vis pasirenku kažką kito. Apie šią knygą buvau mačiusi be galo daug gerų nuomonių, todėl lūkesčiai buvo dideli.
Istorija pasakojama apie juodaodę slaugytoją, be galo atsidavusią ir kompetetingą darbuotoją. Per daugelį metų ji padėjo į pasaulį ateiti daugybei kūdikių, išgyveno džiaugsmą kartu su tėvais, o skaudžiomis akimirkomis padėdavo susigyventi su netektimi, bei deramai atsisveikinti su naujagimiais. Vieną, atrodytų eilinę darbo dieną, apžiūrėjusi naujagimį, seselė Ruta sužino, kad vaiko tėvai vedami rasistinių pažiūrų uždraudžia afroamerikiečių personalui liestis prie kūdikio. Vadovybė užuot ginusi antirasistinę poziciją sutinka su šiuo pageidavimu. Netrukus susiklosto situacija kai iškyla pavojus kūdikiui, o juodaodė slaugytoja yra vienintelis asmuo esantis šalia ir galintis padėti, tačiau kūdikis miršta. Rūta yra apkaltinama sąmoningu noru pakenkti ir nepakankamais veiksmais siekiant išgelbėti gyvybę.
Štai tokie siužeto griaučiai. O kaip ten buvo iš tiesų ar slaugytoja pakankamai ar nepakankamai gelbėjo kūdikį, kokie lydėjo jausmai, kai požiūrį į profesionalumą lemia odos spalva, šie niuansai atsiskleis eilutėse ir tarp eilučių. J.Picoult ištikima savo stiliui ir istoriją pasakoja iš kelių perspektyvų: iš slaugytojos Rutos, jos advokatės Kenedės, bei vaiko tėvo. Knygoje labai vaizdžiai ir įtikinamai perteikiama kaip ir kokiomis aplinkybėmis tampama aktyviu rasistu, kaip kyla neapykanta, autorė tikrai perkrato ir skaitančiųjų nuostatas, ar tikrai esame tokie tolerantiški kokie įsivaizduojame?. Išties to pasyvaus, užslėpto rasizmo yra nemažai, tikrai apmaudu, kad tai kas baltiesiems yra duota prigimtine teise, juodaodžiams tampa viso gyvenimo kova ir siekiu. Kaip ir iki šiol skaitytose J.Picoult knygose teismo salė yra ta vieta, kurioje spręsis veikėjų likimai. Ar pabaiga buvo paliekanti be amo?. Šį kartą ne. Kitų J.Picoult istorijų pabaigos buvo keliančios daugiau emocijų.
Man ši knyga skaitėsi šuoliais. Pradžioje užkabino, vėliau pasirodė daugokai ne itin įdomių pašnekesių, prisiminimų, detalių, kurios lyg ir svarbios, bet aiškai numanomos, o prasidėjus tesimo procesui vėl tapo labai įdomu. Visgi esmė šios knygos rasizmas – rasizmas kaimynystėje, švietimo sistemoje, darbovietėse, teisminiuose ginčuose. Gal būt žmonėms, kuriems tai tolima, ar tie, kurie to rasizmo nemato, ši knyga nebus tokia aktuali, bet tiems, kurie mato tolerancijos šešėlius knyga tikrai suteiks progų pamąstyti daugiau.
Nugarėlė: Akušerė Ruta Džeferson jau per dvidešimt metų dirba Konektikuto ligoninėje. Per savo budėjimą Ruta, kaip įprasta, apžiūri naujagimį, tačiau po kelių minučių išgirsta, kad jai paskirtas kitas pacientas. Kūdikio tėvai nenori, kad afroamerikietė liestų jų kūdikį. Ligoninė išpildo jų prašymą, tačiau kitą dieną, kai Ruta viena budi naujagimių palatoje, vaikutis nustoja kvėpavęs… Ruta turi nuspręsti, ar laikytis slaugytojos priesaikos, ar paklusti įsakymui laikytis atokiai nuo kūdikio.
Ruta apkaltinama sunkiu nusikaltimu, kuris iš esmės pakeičia jos gyvenimą. Kenedė Makvori, baltaodė valstybės skiriama advokatė, imasi šios bylos, bet duoda netikėtą patarimą: jei teismo salėje užsiminsime apie rasę, bylos nelaimėsime. Kenedė ir Ruta turi pelnyti viena kitos pasitikėjimą ir suvokti, kad tai, ko jas visą gyvenimą mokė apie kitus ir save, gali būti neteisinga.
Metai: 2018
Puslapių skaičius: 448
Knyga: nuosava
Vertinimas: 3/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 3 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)