Prieš metus teko skaityti „Aušvico tatuiruotoją“, gražią, bet kartu ir skaudžią istoriją apie Leilą ir jo mylimąją, jų kovą už gyvenimą ir meilę Aušvico koncentracijos stovykloje. Jau prieš kurį laiką girdėjau, kad yra antroji šios istorijos dalis, ir pagaliau ji mano rankose, ir jau perskaityta!.
Nors ši knyga yra įvardijama kaip antra dalis, tai nėra pirmosios tęsinys. Šį kartą yra pasakojama apie merginą vardu Cilka, kuri buvo ištremta į Aušvico koncentracijos stovyklą, tačiau nors joje išgyveno, tuo jos sunkus likimas nepasibaigia. Po Aušvico ji patenka į atšiaurų Vorkutos gulagą, nes buvo apkaltinta kolaboravimu.
Cilkos gyvenimas Vorkutoje šokiruoja – žiaurios darbo sąlygos, stingdantis šaltis, alkis. Jauna mergina šioje vietoje įkalinta dešimtmečiui, galimybė tiek išgyventi šioje vietoje atrodo neįmanoma. Nors viskas atrodo beviltiškai, bet Cilka visai atsitiktinai gauna darbą ligoninėje, būna slauge, asistuoja gydytojai, kuri stengiasi kuo labiau palengvinti Cilkos būtį. Atrodo mergina išgyvena pačiomis baisiausiomis sąlygomis ir aplinkybėmis, tačiau suvokia, kas iš jos atimta – patys brangiausi žmonės, galimybės turėti šeimą, mylėti ir būti mylimai. Cilka yra kilni ir dosni, rizikuojanti dėl kitų gerovės, pasiaukojanti. Skaitant, kartais atrodydavo nerealu, kad tokiomis aplinkybėmis dar sugebama pagalvoti apie kitą ir giliai širdyje suprasti, kad kito gyvenimas yra vertesnis.
Aš nepasakyčiau, kad ši knyga yra kupina žiaurių scenų, bet emociškai paveikia tikrai. Dažniausiai tokios tematikos knygos būna apie vyrų išgyvenimus, kurie pasižymi fiziniu žiaurumu, visgi moterų kalinimas buvo kupinas teroro, smurto, prievartavimų ir bauginimų. Gausybė žiauriai pasibaigusių nėštumų, atskyrimo motinų nuo vaikų, tai tik dalis baisumo ką teko moterims patirti. Būtent skaityti apie motinišką skausmą buvo labai liūdna ir paveikė mane labiausiai.
Pagrindinė pasakojjimo linija yra Cilkos buvimas Vorkutoje, kuri keičiasi su atsiminimais iš Aušvico. Koncentracijos stovykla ypatingai paveikė merginą ir jos psichologinę būseną, sukėlė kaltės ir gėdos jausmą, o su šiais jausmais ji turi išmokti gyventi.
Esu mačius diskusijų, kad šios istorijos yra tikros, bet netikros, kad lyg buvo tatuiruotojas, lyg nebuvo tokios paskirties žmogaus. Autorė taip pat įvardina, kad ši istorija tikra, bet dalis veikėjų sugalvoti, interpretuoti savaip, o kažkas atkartota iš liudijimų. Kaip bebūtų, man asmeniškai, nėra itin svarbu autentiškumas, nes tai nėra istorinis vadovėlis, faktas, kad remtasi realiai vykusių įvykių motyvais, bet man svarbiausia ar emociškai pajuntu pasakojimą, tą žinutę, kurią norima perduoti. Nors nesu verksnė skaitant knygas, prisipažinsiu, kad šį kartą šniurkštelėjau į rankovę.
Nugarėlė: Paremta tikra Cilkos Klein nepaprasto likimo istorija.
Grožis išgelbėjo jai gyvybę – ir pasmerkė ją kančiai.
1942-aisiais šešiolikmetė Cilka Klein ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Vyresnysis karininkas Švarchuberis, neatsispyręs jos jaunystei ir grožiui, netrukus ją paskiria mirtininkių bloko viršininke ir priverčia tapti savo meiluže. Cilka suvokia: koncentracijos stovykloje galia, net ir primesta, lygi išlikimui. Tačiau už šią galią jai tenka brangiai mokėti.
Išvadavus Aušvicą-Birkenau, Cilka apkaltinama kolaboravimu su naciais ir sovietų įkalinama atšiauriausioje pasaulio vietoje – Vorkutos gulage už poliarinio rato Sibire. Ten ji praleis dešimt metų: negailėdama savęs slaugys ligonius, dirbs kitus alinančius darbus. Ir sutiks Aleksandrą, tomis žvėriškai sunkaus gyvenimo sąlygomis Cilkos širdyje pabudinusį meilę.
Metai: 2020
Puslapių skaičius:384
Knyga: gauta iš leidyklos
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu
(2)Nepatinka
(0)