Aš sakau: H.Kent knygą „Paskutinės apeigos“ vertinau puikiai, išskyriau apžvelgdama metų skaitinius, tai tikrai suplojau katučių kai pamačiau dar vieną naują kūrinį, nes tai pagaliau atsakys man į klausimą ar ši autorė rašo iš ties nuostabiai ar ją tiesiog aplankė naujoko sėkmė su „ Paskutinėmis apeigomis“.
Šį kartą autorė liečią prietarų, religijos temas. Gyvenimo negandų ir netekčių prispausta moteris Airijos kaime augina neįgalų anūką, kuris anot gyventojų yra sukeistas, pasiimtas gerųjų žmonių (fėjų), o tam tikri magiški (fiziškai skausmingi, pavojingi ritualai) gali jį sugrąžinti. Laikotarpis gūdus, žmonės prietaringi, visa istorija skatino susimąstyti apie to laikotarpio neįgalių, susirgusių žmonių likimą, žmonių baimes, priklausomybę nuo religijos. Skaitant lanko dvejopi jausmai – vienu metu tarsi pikta dėl tokio trumparegiškumo, kitu norisi atjausti ir atleisti.
Autorė labai gerai perteikia to meto nuotaiką, tamsumą, netekties skausmą, makabriškus bandymus susigrąžinti tai, kas prarasta. Detalių aprašymais kuriama mistiška aplinka, žmonių skausmingos patirtys leidžia suprasti priimtus sprendimus ir to meto mąstymo pagrindą.
H. Kent rašydama knygą ypatingą dėmesį skirią tiriamajai daliai, problemos mastui, todėl skaitant jo knygas, nors ir grožines, jos skatina mąstyti apie įvykusią pažangą, pažinti žmogaus prigimtį.
Daug žmonių lyg bando lyginti šios autorės knygas, spręsti, kuri geresnė, man abi šios knygos užvertus paskutinį puslapį sukeldavo šiurpulius. Po šios knygos, aš dar labiau vertinu H. Kent, nes ji išties išskirtina, o jos sėkmė tikrai nėra atsitiktinė. Tikiuosi ji dar parašys ne vieną knygą!
Knygos nugarėlė sako: 1825-ieji, pietvakarių Airija. Atokiame slėnyje gyvenanti Nora per metus neteko dukros ir mylimo vyro. Sugniuždyta moteris privalo rūpintis keturmečiu anūku Mycholu. Anksčiau buvęs sveikas ir guvus, dabar jis tik savo paties šešėlis, negalintis nei vaikščioti, nei kalbėti. Uždaroje ir prietarų valdomoje bendruomenėje netrukus ima plisti gandai, kad Mycholo sielą pagrobė fėjos, kitaip dar vadinamos Geraisiais žmonėmis.
Pasiryžusi išvaryti iš Mycholo blogį, Nora kartu su tarnaite Mere anūką atiduoda į atsiskyrėlės žolininkės Nensės rankas. Nors naujasis kunigas pagoniškus kaimo papročius nori išrauti su šaknimis, žmonės tiki, kad Nensė turi ypatingų gebėjimų ir yra Gerųjų žmonių patikėtinė. Berniuko sveikatai blogėjant, moterys ryžtasi vis drąsesnėms pagoniškoms apeigoms, kurios darosi pavojingos ne tik Mycholo, bet ir jų pačių gyvybei.
Gerieji žmonės – tikrais faktais paremtas pasakojimas, kuriame atsiveria paslaptinga, kartais baugi ir nepažini, bet traukianti kaip magnetas XIX a. pradžios Airijos panorama: žmonių galvose iki gyvuonies įsišaknijęs besąlygiškas tikėjimas ir prietarai, žūtbūtinis noras pritapti ir meilė, kartais švelni, o kartais – aitriai tvilkanti.
Puslapių skaičius: 392
Knyga: nuosava
Vertinimas:5 /5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu
(0)Nepatinka
(0)