Knygų apžvalgos

Elizabeth H. Winthrop „Paskutinė malonė“

Pažiūrėjus į šios knygos viršelį, žvilgtelėjus į anotaciją nesunkiai galima suprasti, kad ši istorija bus jautri. Tokia ji ir buvo.
Nuteistas juodaodis Vilis laukia mirties nuosprendžio įgyvendinimo už nusikaltimą, kurio nepadarė, nei ketino padaryti. Pamilęs baltaodę merginą buvo apkaltintas jos išprievartavimu ir nužudymu, nors mergina nusižudė pati ir vedama visai kitokių aplinkybių. Tuo metu rasizmas buvo itin radikalus, juodaodžiai buvo engiami vien dėl odos spalvos, už tuos pačius nusikaltimus baudžiami griežčiau su papildoma doze neapykantos nei baltieji. Visa ši istorija pasakojama skirtingų veikėjų perspektyvomis, tiek tiesiogiai su Viliu susijusių, tiek panašiose aplinkybėse atsiradusių žmonių. Kartu su neviltimi ir mirties laukimu eina gražūs ir šviesūs gyvenimo prisiminimai, primenantys, kad visgi gyvenimas yra prasmingas.
Kartais atrodo kad rasizmo temos yra išsemtos, prirašyta begalės knygų apie tai, kokia visuomenė buvo negailestinga ir apie šių dienų rasistinius atgarsius, todėl kartais kyla klausimų ar gali būti knygų, kurios duotų kažką daugiau nei šią suprantamą potekstę?. Skaitydama šią knygą supratau vieną dalyką itin aiškiai, kad visuomet yra žmonių, kurie pajaučia, kad radikalus nusistatymas nėra tas kelias, kuriuo reikia eiti. Šioje istorijoje buvo veikėjų, kurie suvokė, kad nusikaltimo įrodymai abejotini, kad vaikinas yra baudžiamas perteklinai, tačiau vyraujanti visuomenės pozicija tokia priešiška, kad bijodami dėl savo saugumo neprieštarauja, susitaiko su situacija ir tai veda prie to, jog niekuo dėtas vaikinas bus pasodintas į elektros kėdę. Tai skatino mąstyti ir apie mūsų visuomenę, ar dabar būdami laisvi, visada reaguojame aktyviai pamatę neteisybę, priešiškumą tam tikrų žmonių atžvilgiu?. Ir ko dabar mes bijom nestabdydami patyčių, žeminančių situacijų?Svetimų nuomonių, pasmerkimo, kažkokio apribojimo?.
Štai tokias mintis man kėlė knyga: skaitant apie senokai praėjusį laikotarpį galvoje vis sukosi šių dienų kontekstas. Pabaiga šios knygos man buvo kiek netikėta ir tikrai viena tokių, kurios užsilieka galvoje ilgesniam laikui, nei užverčiamas paskutinis lapas.
Tikiu, kad kiekvienas skaitytojas šioje istorijoje ras jautrių ir sau aktualių detalių, apie netektis, neapykantą, drąsą, vidinį pasipriešinimą, tikėjimą ar kaltės jausmą.
Nugarėlė: 1943-ieji, Luizianos valstija. Aštuoniolikmetis Vilis Džonsas pro vienutės langą žvelgia į tyliai besileidžiančią saulę. Tai paskutinis jo saulėlydis. Vidurnaktį Viliui bus įvykdyta mirties bausmė už nusikaltimą, kurio nepadarė. Juodaodis vaikinas kaltinamas išprievartavęs baltąją, kuri vėliau nusižudė. Nors yra netikinčių Vilio kalte, dauguma miesto gyventojų mano, kad meilė tarp skirtingų rasių jaunuolių neįmanoma, ir trokšta keršto. Vilis stojiškai priima savo likimą neklausdamas kodėl, tik visu kūnu bando pajusti po truputį blėstantį pasaulį.
Metai: 2019
Puslapių skaičius: 264
Knyga: gauta iš leidyklos
Vertinimas: 4/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *