Elena Ferrante “Istorija apie prarastą mergaitę“

Aš sakau: Na, ką išaušo diena, kai galiu sudėlioti visus taškus ant „i“ – Neapolietiškoje istorijoje, kurioje netrūko aistrų, keiksmų, pakilimų ir kritimų.
Knygose yra pasakojama Lilos ir Elenos draugystė, kiekviena dalis apėmė tam tikrą laikotarpį, nuo vaikystės iki garbaus amžiaus. Rašydama orientuosiuosi į ketvirtą dalį, bet pasidalinsiu ir bendru vertinimu.
Ketvirta dalis pasakoja jau apie brandesnę draugystę, Lila ir Elena sukūrė šeimas, augina vaikus, tačiau jų draugystė ir išlieka tokia, kurioje jos tai nutolsta, tai suartėja. Elena pelnė profesinį pripažinimą, tačiau šeimyninės ramybės ir laimės nepavyksta sukurti, Lila amžinoje kovoje su savimi ir Solaromis. Kvartale vyrauja neramūs laikai, smurtas, revoliucija. Visame tame chaose Elena stengiasi išauginti vaikus, užtikrinti jų ateitį, bando kurti, tačiau gyvenimas negaili išbandymų – konfliktai su vaikais, kaip kadaise ji pati konfliktavo su savo mama, skaudinanti meilė, priešiškumas.
Autorė sukūrė labai daugialypius veikėjus, skaitant knygą vaizduotėje tarytum mačiau realius žmones. Šioje knygoje yra paliesta netekties tema, žiaurūs likimai, blogų pasirinkimų pasekmės. Skaitydama mąsčiau apie kartų kaitą, apie tėvų klaidų kartojimą. Taip jau gyvenime nutinka, kad tėvų sprendimai smerkiami, bet vaikai savo gyvenime atkartoja tas pačias klaidas, norėdami būti kitokie, vis tiek tampa tokie, kokie buvo jų tėvai, o būtent apie tai ir rašoma šioje dalyje – apie grįžimą prie šaknų ir susitaikymą su savo prigimtimi, kilme, apie troškimą savo vaikams geresnės ateities. Ši knyga galutinai užbaigė visą pasakojimą, kiekvieno veikėjo likimas aiškus, visi jie turėjo išskirtinius gyvenimus ir likimus. Veikėjai peržvelgia savo gyvenimus, priima savo klaidas, suvokia, kad daug laiko iššvaistė beprasmiams dalykams.
Skaitant buvo netikėtų siužeto vingių, todėl buvo nesunku koncentruoti dėmesį. Ši dalis man buvo pati brandžiausia ir giliausia.
Kas galbūt galėjo būti kitaip: Skaitydama labiau norėjau pažinti Lilą. Kadangi pasakojama per Elenos prizmę, taip kaip ji mato, kaip jaučia, todėl kartais buvo gana sunku suprasti Lilą, tačiau neatmetu idėjos, kad tai buvo sąmoningas autorės sprendimas palikti pačiam skaitytojui spręsti – teisti ar išteisinti Lilą.
Ko gero pirmą kartą pakomentuosiu vertimą, bet man tikrai labai patiko keiksmažodžių vertimas šiose knygoje, jog jie išversti brutaliai, taip kaip yra, o ne kokia „rūta žalioji“. Nieko nėra blogiau nei nenatūralūs dialogai, tačiau ir nepersūdyta, nesistengta dirbtinai šokiruoti.
Aš skyriau šiai istorijai nemažai savo laiko ir ji tikrai to verta.
Už knygą esu dėkinga „Alma littera“ leidyklai.
Knygos nugarėlė sako: Pagrindinės romano „Istorija apie prarastą mergaitę“ veikėjos Lina (arba Lila) ir Elena (arba Lenučia) – jau subrendusios, daug išgyvenusios moterys – kilusios, kritusios ir vėl prisikėlusios. Jos abi kovojo, kad ištrūktų iš gimtojo kvartalo, konformizmo, smurto ir slegiančių ryšių kalėjimo. Elena tapo žinoma rašytoja, paliko Neapolį, ištekėjo, susilaukė dviejų dukrų, bet iš pažiūros sėkmingai susiklostęs jos gyvenimas ima byrėti. Dar labiau į šeimos ir kamoros ryšius įklimpusi Lila liko Neapolyje ir pasinėrė į visai naują kompiuterių ir programavimo verslą. Ji dar labiau nei bet kada naudojasi savo kaip įtakingos lyderės padėtimi ir slapta valdo visą galingųjų brolių Solarų kontroliuojamą kvartalą.
Metai: 2018
Puslapių skaičius: 456
Knyga: gauta iš leidyklos
Vertinimas: 5/5
1 – nieko gero, 2 – jau geriau, 3 – visai gerai, 4 – labai gerai, 5 – nuostabu

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *