Vertinimas: 5/5 ( Vertinimo skalė: 1 – šlamštas, kurio net perdovanoti negalima 2 – pakenčiama, skaityti nuobodoka 3 – vidutiniška, paskaitai ir pamiršti 4 – gera knyga, galima rekomenduoti 5 – puiku, bravo, knyga, kurios nepamirši)
Aš sakau: Per ganėtinai trumpą laiką mano rankose vėl knyga apie holokaustą. Šią knygą pirkau per knygų mugę ir jau ne už kalnų kita, tai suskubau perskaityti. Kurį laiką buvau aprimus su Jodi Picoult, nes kažkaip pajutau, kad skaitau su vis mažesniu įspūdžiu.
Tai gi, sakau iškart – knyga gera, kas mėgsta Jodi Picoult ir šios dar neskaitė, tai tikrai verta. Ir beje, čia nėra teismo, nes dėl vienodo braižo siužeto šią autorę daug kas kritikuoja.
Esmė šios knygos – teisingumo tema. Ar išvis žmogus gali teisti kitą žmogų? Ar galima atleisti tokį dalyką kaip dalyvavimą holokauste ir žudymą?. Kokia bausmė yra teisinga? Ir panašūs klausimai.
Kaip Jodi P. mėgsta viskas pasakojama keliomis linijomis, praeities, dabarties. Pasakojama iš skirtingų perspektyvų, iš vokiečio, kurį sistema privertė kruvintis rankas, tiek iš aukos. Priešingai nei anksčiau mano aprašytoje knygoje „Knygų vagilė“ šį kartą apie holokaustą kalbama ir žydo lūpomis, tai žiaurumų neišvengta, todėl kam labai skaudu skaityti šia tema, perspėju iš anksto.
Anotacija labai gerai atskleidžia patį siužetą – mergina sutinka senuką, šis turi saitų su holokaustu, numanyti galima, kad ne šiaip sau jis ten buvo ir atėjo metas atsakyti už padarytą žalą, nes jaučiama kaltė neleidžia ramiai gyventi ir numirti. Mergina žydiškų šaknų, todėl visa situacija labai komplikuota, autorė pateikia ir šios veikėjos gyvenimą su tam tikrais paklydimais, kurie tarsi neleidžia jai teisti, na ir dar visokių niuansų yra. Pati pabaiga susukta ir man buvo netikėta, bet tikrai jos čia neatskleisiu, nes būčiau labai negailestinga.
Kad neatrodytų viskas taip teigiamai, tai paminėsiu kas užkliuvo man, skaitant jau ne pirmą šios autorės knygą. Nuomonė, aišku asmeniška, bet kadangi mano blogas tai… 🙂 Kas kartą skaitant šią autorę man reikia laiko įsiskaityti. Pirmieji 100 puslapių būna tokie neužkabinantys, kuriuos skaitau, nes žinau vėliau bus geriau, tada pagaliau ateina ta intriga ir galinga pabaiga. Tai man kažkaip įdomu ar čia tik man vienai tos pradžios būna su šiek tiek skaitymo agonijos ar ir kitiems reikia laiko pajausti istorijai?
Oficiali versija: Jaunutė Seidžė Zinger ir miestelyje visų labai gerbiamas devyniasdešimtmetis Džozefas Vėberis turi kai ką bendra – nuo visų slepiamus skaudžius prisiminimus. Todėl atsitiktinai susipažinę juodu greitai pasijunta artimi ir susibičiuliauja. Tačiau vieną dieną netikėta vyro išpažintis atveria siaubingą paslaptį – tokią tamsią, kad ji gali sužlugdyti nepriekaištingą Džozefo reputaciją, o paslauga, kurios senukas paprašo Seidžės, verčia šią priimti beveik neįmanomą sprendimą. Bandydama apsispręsti, mergina turės labai atvirai pažvelgti ne tik į Džozefo ir savo gyvenimą, bet ir prisiliesti prie žydiškų savo šaknų ir itin skausmingo istorijos tarpsnio.
Knyga: nuosava
Puslapių skaičius: 472
(1)Nepatinka
(0)