Perskaitytos knygos

Joanne Harris „Penki ketvirčiai apelsino“

aplelsinoVertinimas: 5/5 ( Vertinimo skalė: 1 – šlamštas, kurio net perdovanoti negalima 2 – pakenčiama, skaityti nuobodoka 3 – vidutiniška, paskaitai ir pamiršti 4 – gera knyga, galima rekomenduoti 5 – puiku, bravo, knyga, kurios nepamirši)

Aš sakau: Gerai knygai geras įvertinimas, nors ne viską aš supratau idealiai, nes autorei būdingi milžiniški minties šuoliai, ypatingai knygos pradžioje. Tai vaikystė, tai senatvė, tai karo laikotarpis, tai pokario. O jau vardų sudėtingumas: Kasis, Frambuaza, Renetė ir galybė kitų. Bet visa tai smulkmena palyginti su taip, kaip autorė išreiškia veikėjų charakterius, asmenybės pokyčius. Ši knyga puikiai atskleidžia žmogiškąją prigimtį – klystkelius ir pasekmes, klaidas už kurias reikia sumokėti, o didžiausia bausmė gyventi jų šešėlyje.

Moteris po daugelio metų grįžta į savo gimtuosius namus ir pagal mirusios motinos receptus gamina patiekalus, atsidariusi savo kavinę. Toje receptų knygoje ne tik receptai, bet ir aprašyta jos sudėtinga šeimos istorija. Vyrauja prisiminimai apie motinos psichikos sutrikimus, elgesį, vaikų likimo vingius. Minimas karo laikas, kai dėl geresnių materialinių dalykų vyko bendradarbiavimas su kareiviais, ko pasekmė buvo nekaltų žmonių mirtys. Visa istorija paini, nėra geriečio, nėra blogiečio, neaišku ko reikia gailėtis, o ką smerkti. Neabejoju, kad kiekvienas skaitytojas turės savų pastebėjimų ir interpretacijų.

Šią knygą galėčiau rekomenduoti susikaupusiam skaitytojui, kuris mėgsta paanalizuoti žmogaus elgesio psichologiją.

Oficiali versija: „Penki ketvirčiai apelsino“ – antroji bestselerio „Šokoladas“ autorės Joanne Harris trilogijos („Šokoladas“, „Penki ketvirčiai apelsino“, „Gervuogių vynas“) dalis.
Pati autorė prisipažįsta, kad iš trijų romanų šis yra mėgstamiausias, psichologiškai stipriausias ir tobuliausias.
Apie apelsiną niekam nieko nesakiau, išskyrus Polį, kuris netikėtai atėjo į Apžvalgos postą ir užklupo mane besidžiaugiančią. Jis niekada nebuvo matęs apelsino. Iš pradžių galvojo, kad tai sviedinukas. Laikė jį sugniaužęs rankomis kone pagarbiai, tarsi šis galėtų nuskristi išskleidęs burtų sparnus. Pasidalijome per pusę, laikėme puseles virš plačių lapų, kad neprapultų nė lašas syvų. Apelsinas buvo skanus, plona žieve, saldžiarūgštis. Pamenu, kaip siurbėme kiekvieną syvų lašelį, kaip dantimis grandėme minkštimą nuo žievės, iščiulpdami visa, kas liko, kol burnoje pasidarė švelniai kartu. Polis jau ketino sviesti žievę nuo Apžvalgos posto viršūnės, bet aš spėjau jį sulaikyti.
Knyga: padovanota
Puslapių skaičius :344

Patinka(0)Nepatinka(0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *