Pastaraisiais mėnesiais ir metais pradėjau labai vertinti laiką. Tai nereiškia, kad dienotvarkę pergrūdau darbais ir siekiu kaip per kuo trumpesnį laiką padaryti kuo daugiau. Ne. Aš pradėjau labiau galvoti ką veikti noriu, kiek man tai atneš laimės ir visiškai atsisakiau vergo mentaliteto. Vergas linkęs laukti geresnio rytojaus, nelabai noriai ima atsakomybę į savo rankas, prisidengia aplinkybėmis, niekada neprieštarauja, nes jam vertybė nuosaikumas ir dar negana to žaibuoja į tuos, kurie nutarė, kad laikas pasakyti ne, ne – tam kas erzina, ne – tam, kas išnaudoja, ne – tam, kas naudojasi paslaugumu. Vergas mėgsta susitapatinti su masinėmis nesėkmėmis, pavyzdžiui visi be darbo, visi darbe nelaimingi, visi neturi pinigų, visiems negerai, visi emigruoja ir panašiai. Tada vergas jaučiasi kaip visi ir jam tai būna normalu. Jei netyčia vergui pasiguodi, kad kažkas negerai, jis visada atsakys, tai visiems juk blogai, o kitiems dar blogiau. Visi be pinigų, visi nelaimingi darbe, visi nesuprasti ir nereikia išsišokti ir norėti kažko kito. Vergui didžiausia tragedija atsidurti priešpriešoje su laimingu, drąsiu žmogumi, tuomet jis pradeda pykti, rašyti anoniminius bjaurius komentarus, apkalbinėti, plūstis, nemiegoti naktim ir taip pasiekia naują lygį – tampa piktdžiuga vergas ir pasidaro dar labiau nelaimingesnis, o džiaugiasi tomis retomis dienomis, kai sužino, kad kažkas išsiskyrė, susirgo, bankrutavo ar patyrė kitokią nesėkmę.
Nežinau gerai ar vergiška tai savybė, bet linkstu tam pritarti, kad nuolatinis ieškojimas kas kaltas ir gi nieko gero nežadantis reikalas. Aš visada buvau mėgėja surasti kas kaltas, rasdavau ir ką – nieko. Valdžia, Jonas ar Petras, nepalankios aplinkybės, žvaigždės, perkūnas – iš esmės kas bebūtų tas, pradėjau ieškoti išeičių, o ne kaltų. Koncentruojuosi į tai, koks mano elgesys gali atnešti man didžiausia naudą. Jei nesėkmės priežastis koks Jonas – išbraukiu jį iš savo gyvenimo, jei aplinkybės – elgiuosi taip, kad į jas nepapulčiau, bet nieko nėra baisiau nei užsiciklinęs kaltinimas. Labiausiai kaltų paieška atsispindi darbovietėse ir vadovavimo stiliuose. Ten problemos yra sprendžiamos dviem būdais, vienas iš jų yra žaidimas – raskim kaltą, visi mato problemą ir suka galvą kaip dabar įrodyti, kad aš čia niekuo dėtas, o kitas ieškoti sprendimo, kurti strategiją, gilintis į priežastį ar pasekmę, bet neasmeninti jos. Viskas, ką mes darom ar galvojam yra energija ir kai žaidžiamas ping pongas aš nekaltas, sugaišdama daugybė laiko, visi apsigaubia negatyvu, o situacija iš esmės nesikeičia, nes visa energija nukreipta yra į pasiaiškinimus ir uodegos išsukimą. Mano patirtis rodo, kad kuo mažesnė kaltuolių paieška ir kuo didesnė koncentracija išeitims, tuo greitesnis sprendimas. Atrodo nieko gudraus, bet yra tokia kategorija žmonių, kurie savo vertę geba įrodyti tik per kitų nesėkmes. Tokį žmogų jūs galit gyvenime sutikti kaip bosą, su tokiu žmogumi per kvailą galima net susituokti, tokį žmogų galima išauginti ir tai nieko gero nežada. Amžini teisuoliai, visažiniai, moralizuotojai, nesupratingi ir neturintys empatijos žmonės – rakštis sėdimojoj, nes jų vienintelis tikslas yra surasti kaltą ir parodyti skirtumą, kad štai jis geras, o mat kitas blogas. Blogi gali būti sprendimai, blogas gali būti elgesys, bet retas turi teisę vertinti kito asmenybę. Aukų tipo žmonės kaltina save, nes iš vienos pusės tai yra žaidimo gulinčių niekas nemuša, dalis– tai jie pirmi save apkaltina ir viskas būna gerai, bet minusas tas, kad jei dažnai save kaltini, tai vėliau jau niekas ir nebeieško priežasčių ir tampi automatiškai kaltas visuomet. Kita pusė nuosaikumas. Vos tik kas negerai – gniuždanti kaltė, asmenybės susitraukimas žemiau plintuso, atgaila, nerimas ir nulis naudos. Visur turi būti balansas, nesėkmė yra priežastis, o ne rezultatas. Kiekviena dieną mes atsiduriam kažkokiose situacijose ir tai nėra galutinis rezultatas, tai yra tiesiog padėtis, o kaip iš jos išbrisim jau kitas klausimas. Ne visuomet pasiseka, ne visuomet ir turi pasisekti.
Aš į daug dalykų, kuriuose jaučiausi bejėgė pažvelgiau visai kitaip. Vienas iš jų finansai. Atradau pusiausvyrą tarp to kiek man reikia ir kam man to reikia. Jei yra noras gyventi yra prabangiai, valgyti pusryčiams juoduosius ikrus, važinėti tviskančiu automobiliu, ilsėtis tik hiltonuose ar, kad treningus siūtų pats Stakevičius – reikia nusiteikti darbui, ir ne tam 8-17, o kur kas ilgesniam, reikia priimti riziką ir stresą kaip nuolatinį kasdieninį palydovą. Jei norisi dirbti tai, kas patinka, turėti laiko sau po darbo, atostogauti ramia galva ir nestresuoti – ko gero prabanga nealsuos į nugarą. Čia jau kiekvienas atsakys savaip, renkamės mes visi skirtingai, tik svarbu, kad teisingai, o tą teisingumą mes patys ir įvertiname.
Vergiškas savybes gali turėti ne tik gyvenimo užguitas ir supykęs žmogus, bet ir iš pirmo žvilgsnio daug pasiekęs. Besaikis naudos siekimas, lipimas per kitus prisidengiant konkurencijos idėja, lenkimasis pinigams, dirbtinas įvaizdžio kūrimas, tai tas pats vergiškumas, kai esi tas pats prisitaikėlis prie kitų ir aplinkos. Gali būti išdidus dirbant prekybcentrio kasoje, gali būti vergas aukštame poste. Renkiesi bendradarbiauti ar įsakinėti. Gali apgaudinėti visus pasiekimais, „sėkmės istorijomis“, bet pats savęs niekada neapgausi, nes atsiminsi visus kartus kai nusižeminai, kai pamynei tai ko prisiekei niekada nepaminti. Visi turi savo laimės ir sėkmes formulių, bet mano metodas gyventi, taip, kad nesijausčiau kalta pati prieš save. Ilsėtis nepamirštant siekių, dirbti, taip, kad neapleisti savęs ir šeimos, kalbėti tai, ką galėčiau pakartoti ir gyvenime turėti kuo daugiau įsimintinų akimirkų.
(3)Nepatinka
(0)